Faraonų kapo paslaptis

Turbūt nėra tokio žmogaus, kuris nežinotų, kas tokia yra Agata Kristi. Išgirdus jos vardą, aplinkui pasklinda paslapties kvapas. Kas?.. Kur?.. Kaip?.. Už ką?.. šį kartą įvykdė nusikaltimą? Radau šią knygutę lentynoje ir perskaičiau ne todėl, kad dievinu detektyvus, bet iš smalsumo, noro prisiminti tai, kas buvo prieš penkerius metus. Tada ryte rijau detektyvus ir Agatos Kristi vardas buvo visada mano akyse. Nusivyliau. Tiesa, šioje knygelėje yra net trys atskiros detektyvinės istorijos. Perskaičius pirmąją, susiraukęs pažvelgiau, kiek gi liko puslapių šioje knygelėje. Pirmoji istorija tilpo į septyniolika mažų puslapių. Nespėjus istorijai prasidėti ir man į ją įsitraukti, mįslė buvo išspręsta. Erkiulis Puaro sužibėjo vėl. „Kaip kvaila“ – pagalvojau. Iš niekur ištraukta hipotezė pasitvirtino. Nereikia daugybės įrodymų, nereikia krūvos faktų. Įdomu būtų padaryti bandymą ir pasižiūrėti, kiek pasaulio žmonių surastų atsakymą, žinodami tiek, kiek Erkiulis Puaro. Ach taip... Visai pamiršau, kad tai neeilinis žmogus ir tik jam vienam lemta išspręsti tai, ko kiti nesugeba. Tiek to. Pamiršau paminėti, kad pirmosios istorijos pavadinimas yra „Faraonų kapas“. Antroji istorija: „Karališkojo rubino pagrobimas“. Čia kiek ilgiau trunka veiksmas – net penkiasdešimt puslapių. Vėlgi nusivylimas. Labai ilgai įkalbinėjamas Erkiulis Puaro nusprendžia imtis bylos. Labai migdanti istorija. Yra kelios vietos, kur viskas labai keista, nerealu ir naivu. Be smulkmenų, ką atskleis Erkiulio Puaro, aišku nuo vidurio istorijos. Tačiau smulkmenų atspėti vėlgi niekam nelemta iki jas papasakos pats seklys. Juokingai absurdiška istorija. Pagaliau trečia ir paskutinė istorija: „Šokėjos karoliai“. Atsitinka nelaimė ir liudininkę persekioja įtarimai. Pamelavusi savo vyrui (pastoriui), ji nuvyksta į Europą pas... Ne, tai nebe Erkiulis Puaro. Belieka nuostabiai nuovoki senutė Mis Marpl. Pasirodo, kad liudininkę su senute sieja artimi giminystės ryšiai. Nevalingai susimąstau: „O kiek mūsų giminių tarpe įvyksta paslaptingų žmogžudysčių, vagysčių ir kitų nusikaltimų?“. Ši istorija jau arčiau žemės ir ją buvo miela perskaityti. Nežinau, ar todėl, kad ji yra nebloga, ar todėl, kad prieš tai buvusios dvi nuvylė. Istorijos viduryje atsiranda lapelis, kurio turinio iki pat pabaigos neatskleidžia. Gal ir gerai, kitaip istorija prarastų savo įdomumą. Jei kada ši knygelė pateks į jūsų rankas – rekomenduoju praleisti dvi pirmąsias istorijas ir skaityti tik trečiąją. Agata Kristi – jaučiate paslaptį šalia?