Gana tradicinio pasakojimo romanas „Kilnojamosios Röntgeno stotys“ skaitytoją grąžina į septintąjį dešimtmetį. Penkiasdešimtmetis pasakotojas, Vilniaus pakraštyje suradęs apgriuvusį autobusą, prisimena savo jaunystės patirtis. Romano veiksmas įsibėgėja tada, kai herojui iškyla grėsmė patekti į sovietinę armiją. Tada prasideda nesamos ligos ieškojimas. Džiovos linija, rutuliojama nuo pirmųjų puslapių, susipina su keturiomis meilės istorijomis, kurios tokios pat netikros, kaip ir pramanyta liga. Pasakotojo santykis su praeitimi yra nevienareikšmis: karikatūriškus sovietinio gyvenimo absurdo aprašymus keičia nostalgija alsuojantys puslapiai. Nuo pat pavadinimo sumaniai plėtojama talpi kilnojamųjų Röntgeno stočių metafora aprėpia platų prasmių lauką: kiekvienas žmogus privalo kartą per metus peršviesti savo plaučius, o gal ir sielą. Viskas yra kilnojama ir laikina – kaip stotyje.