Daugybė išmoningų teorijų buvo sukurta, aiškinant geologinę sandarą tos Amerikos Sąjungos da.lies, kuri tiesiasi nuo Aleganų iki Uolinių kalnų. Šis milžiniškas kraštas - ištisa lyguma. Gali eiti 1500 myliu iš rytų į vakarus ir 600 mylių iš šiaurės į pietus ir beveik niekur nerasi aukštumos, kurią būtų galima pavadinti kalnu. Net ir kalvų ten nėra, norsšio krašto paviršiaus didesnė dalis banguota, Savotiškas prerijų banguotumas aprašomas pirmuosiuose šio veikalo puslapiuose. Mes turime pagrindą manyti, kad teritorija, kurią dabar sudaro Ohajo, Ilinoiso, Indianos bei Mičigano valstijos, o taipogi žymi dalis krašto į vakarus nuo Misisipės, kadaise buvo po vandeniu. Minėtose valstijose dirvožemis nuosėdinio pobūdžio; ten sutinkama atskirų uolų kilmė neleidžia paneigti nuomonės , jog į dabartinę vietą uolos buvo atneštosa slenkančių ledynų. Pagal tą teoriją didieji ežerai kadaise buvę gilūs duburiai milžiniškame gėlo vandens plote. Būdami pernelyg gilūs, jie neišdžiūvo, net iškilus žemei.