Lengviausias

Parašius ne vieną filosofijos, etikos vadovėlį, knygą vaikams („Beveik varlės”, 2009, Kronta). Pirmas jos romanas „Rūko nesugadinti” susilaukė komplimentų iš skaitytojų ir literatų.
Autorės stiliui būdinga elegantiška (savi)ironija ir cinizmas, juosvas humoras ir „liūdniausio džiaugsmo“ poetika, santūrus ilgesys ir (žodžių bei žmonių) žaismas.

Kaip sakė poetas Donatas Petrošius, „smagu sutikti autorę, kuri į literatūrą žengtelėjo ne nuo scenos, ne iš žurnalistikos, ne iš virtuvės, o iš filosofijos. O tai reiškia – iš proto ir iš laisvės.“ Tad ir šis romanas – lengviausias būdas atsikratyti literatūrinės apatijos.

Blanka gyvena antrame medinio namo aukšte. Į jį patekti galima tik dailiai dažytomis kopėčiomis. Blanka mano, jog tikriausiai dėl to ir nesulaukia svečių – kas gi „sutiks laipioti kopėčiomis“... Dažniausiai dienas Blanka leidžia „Prancūzijoje”. Ne, netikroje... Jei kas prisipažįsta Blanką mylintis, tai ji mano, jog tik dėl to, kad anas „daugiau išvis neturi ko pasakyti“.

Dažniausiai Blanka užkliūva už kasdienybės rakandų ar keistų žmonių. Tokių keistų – lyg tikrų... Ir Blanka pulsuoja kitų gyvenimais – mylimųjų, geriausių draugių, kaimynių... Tarytum kitų mintyse ji ieškotų savęs. Tarytum tik kitų žvilgsniuose save atpažintų.
„Stengiausi niekada nieko neturėti rankose, norėjau būti visada pasiruošusi. Kad jei ką nors netyčia sutikčiau ir norėčiau apkabinti, prisiglausti visu kūnu, galėčiau tai laisvai padaryti.“
„Kitą rytą atsibudau daug geresnės nuotaikos. Nesiprausiau, niekada nesiprausiu, kai gera nuotaika. Kam praustis, jei nėra ko nuplauti?“

„Tikrai, aš dažniausiai neturiu ką pasakyti, o kalbu nesustodama. Visoms progoms turėjau pasiruošusi po kalbelę.

Tik paklauskite ko ir manęs nebenutildysite. Sužinosite viską – kur buvau, ko noriu, kada atsikėliau, ką skauda dabar ar ką skaudėjo prieš metus, ką pirkau, ką skaičiau, ką myliu, ką valgau. Dar pridėčiau porą atsiminimų iš vaikystės, papasakočiau, kokių turiu planų. Tai taip bjauru. Kam tai gali rūpėti?“

„Neturėjom ką veikti, tai bučiavomės. Man atrodo, kad tai puiki laiko leidimo forma. Daug geriau nei, pavyzdžiui, žvejoti.“