Leopardas

Pasirodžius „Leopardui“, autorius per vieną naktį tapo pasaulinio garso rašytoju.
Romano autorius – aristokratas, kunigaikštis Džiuzepė Tomazis Di Lampedūza (1896-1957), rafinuotos kultūros žmogus, vienos iš kilmingiausių ir seniausių Sicilijos giminių palikuonis. Šią knygą jis rašė sau ir nė neketino spausdinti. Tai padarė jo giminaičiai ir draugai, radę rankraštį tarp kitų jo popierių. Vos pasirodžiusi, knyga užkariavo skaitytojų simpatijas, pagal ją buvo sukurtas filmas.
„Staiga, skindamasi kelią pro šitą būrį žmonių, pasirodė jauna liekna dama, apsirengusi rudos spalvos kelionės kostiumu, užsidėjusi šiaudinė skrybėlę su šydu, kuris negalėjo paslėpti vylingo jos veido žavesio. Zomšine pirštine aptempta rankute ji stumdė verkiančius į šalis ir atsiprašinėdama artinosi prie jo. Tai buvo ji, visada lauktoji būtybė, pagaliau atėjusi jo pasiimti; keista, kad ji tokia jauna, turbūt traukinys greitai išeis. Kai jie stovėjo akis į akį, ji pakėlė šydą; skaisti, tačiau pasirengusi atsiduoti, ji pasirodė jam dar gražesnė nei tomis valandėlėmis, kai jis stengdavosi įsižiūrėti jos veidą pro žvaigždžių platybes...“
Autoriui pavyko sukurti poetišką, plastiškai nepaprastai išraiškingą, sudėtingą ir prieštaringą personažą – kunigaikštį Saliną, puikiai suvokiantį gyvenimą, o sykiu ir atlaidų, mokantį džiaugtis ir likti realistu. Jis puikiai žino, kad jo klasė pralaimėjo, kad istorija negailestinga, kad prasidėjo aristokratijos saulėlydis ir į sceną ateina vikrūs, paviršutiniški, savanaudiški žmonės – tokie kaip jo sūnėnas Tankredis. Tačiau jis juos myli, nors ir supranta, kad jie niekada neturės tokios didybės kaip jis ir jo dukterys. Itin įspūdingos paskutinės romano eilutės apie mirtį. Ši knyga, tai tikras literatūros stebuklas. Ji tiesiog kaustyte prikausto. Iš jos galima pasisemti vertybių, kurios jau yra beveik ar visai išnykusios.