Sparnuotoji Lietuva

Tai 33–oji autoriaus monografinio pobūdžio knyga, skirta lietuvių aviatorių rengimo raidos analizei Lietuvoje nuo aviacijos gimimo iki šių dienų.
Knygoje pasakojama, kad nuo amžių tarp lietuvių būta norinčiųjų kilti į erdves, skristi kaip paukščiai, būta mėginimų ir pasigaminti skraidymo aparatus. Apie tai jau randame užuominų ir pirmame lietuviškame laikraštyje „Aušra“, taip pat lenkiškoje ir rusiškoje spaudoje. Tad nestebina tai, kad vos mūsų Tauta po Pirmojo pasaulinio karo pasiskelbė atkurianti savo Nepriklausomą valstybę, tarp pirmųjų dalinių organizuojamoje Lietuvos kariuomenėje buvo karo aviacijos – tai buvo nepaprastai drąsu krašte, nusiaubtame okupacijų ir karų, neturinčiame nei specialistų, nei technikos ir dar puolant Sovietų Rusijos, Lenkijos kariuomenėms, bermontininkų gaujoms. Tačiau aukštumų troškimas ir siekis būti laisviems padėjo įveikti visus sunkumus: buvo susiremontuota senų lėktuvų, išmokta jais skraidyti – dažnai mokytasi skrydžių į frontą metu, sukurta aviacinės technikos bazė, bet svarbiausia - jau pirmaisiais Nepriklausomybės metais išsiugdyta lietuvių lakūnų, mechanikų, oro žvalgų ir kitų specialistų, aviakonstruktorių, kurių sukurti ir pačių pasigaminti lėktuvai apie 1935 m. sudarė jau daugiau kaip pusę visų Lietuvos lėktuvų; tai stebino pasaulį. O labiausiai nustebino lietuvių skrydis per Atlantą, karo aviacijos eskadrilės savos konstrukcijos ir gamybos lėktuvais skrydis aplink Europą, lietuvių aviacijos sportininkų pergalės tarptautinėse varžybose. Tad daug kur pasaulyje Lietuva vadinta „sparnuotąja“. Aviacija buvo tapusi lietuvių pasididžiavimu, paskatinusi ir technikos, technologijos mokslų raidą, buvo parengti planai ir įkurti aukštąją aeronautikos mokyklą.
Tačiau SSRS okupacijos, karo metais visa, kas buvo sukurta per dvidešimt metų, buvo sunaikinta, bet po karo, Lietuvą vėl okupavus SSRS, nepaisydami nuožmių persekiojimų, daug kur lietuviai jaunuoliai daugiausia savo pasigamintais sklandytuvais kilo skrydžiui. Tačiau beveik iki 1960 m. lietuviams buvo draudžiamas lėktuvų sportas, visaip trukdyta patekti į aviacijos, ypač aukštąsias mokyklas, dirbti Lietuvos dangų valdžiusiame SSRS „Aerofloto“ padalinyje. Kiek mažiau suvaržymų buvo užsiimti aviacijos sportu DOSAAF klubuose, turėjusiuose užduotis rengti specialistus Sovietų kariuomenei, jos desantiniams daliniams.
Ir sportinė aviacija sovietmečiu garsino Lietuvą – lietuviai sklandytojai, parašiutininkai, aviamodeliuotojai, o po 1960 m ir lėktuvų sporte būdavo tarp SSRS ir pasaulinių čempionatų nugalėtojų, moderniausių sklandytuvų kūrėjų. Tie lietuvių aviatorių laimėjimai, kaip ir krepšininkų, kėlė pasididžiavimą Lietuva, gimdė ir stiprino Nepriklausomybės atgavimo viltis.
Vėl Nepriklausomybę išsikovojus, Lietuvos aviacijai įsijungiant į Vakarų Europos oro susisiekimo ir valdymo sistemas, įsigyjant vakarietišką techniką, tarp didžiausių problemų buvo lietuvių aviatorių, baigusių aukštąjį mokslą, trūkumas. Ir jų parengimui buvo ryžtasi įsteigti prie Vilniaus technikos instituto (dabar – Vilniaus technikos universiteto) Aviacijos institutą, įgyvendinti dar aviakonstruktoriaus A. Gustaičio idėjas apie aukštąjį aeronautikos mokslą Lietuvoje. Knygoje gan išsamiai aprašoma, kaip tas institutas buvo įkurtas, organizuotos studijos ir mokslo tiriamieji darbai, kaip pirmą kartą Lietuvos istorijoje imta rengti visų lygių aviatorius; įrodoma, kad aeronautika ir šiandieną yra kūrybos ir veiklos sritis, skatinanti ir lemianti naujausių mokslo ir technologijų idėjų įgyvendinimą – plataus ir gero išsilavinimo, drąsių ir ryžtingų žmonių veiklos sritis, labiausiai lemianti ir valstybės savarankiškumą.