Lietuvos muzikos akademija. 2000. – 459 p., iliustr., gaid. Kieti v.
Tai nėra įprastas šokių choreografijos veikalas, bet greičiau etnologinė ar net kultūrologinė studija. Joje į lietuvių šokius žiūrima kaip į baltiškosios kultūros, pirmiausia baltiškos pasaulėžiūros, kinetinę kalbą. Iš to išplaukia keli svarbūs dalykai: požiūris į šokį pasidaro prasmingesnis; atsiveria kelias į šokio formų archeologiją, kitaip sakant, susidaro galimybė atpažinti seniausius šokio formų tipus (archetipus) bei simbolius; išryškėja pagrindinės istorinės šokių funkcijos: maginė, religinė, pramoginė, simbolinė, psichoterapinė, organizacinė; turiningiau pradedama suvokti ir šiuolaikinė choreografija. Dėl to gerokai praturtėja tradicinės kultūros supratimas: iškyla naujos kultūrologinės problemos, reikalaujančios šokį tirti kaip savitą kultūros reiškinį.