Lietuvių tarmėtyra: genezė, raida ir paradigminiai lūžiai (1 dalis)

Monografiją sudaro Įvadas, keturi skyriai ir Išvados.

Pirmajame monografijos skyriuje pristatomas pirmasis – ikitarmėtyrinis – lietuvių tarmių tyrimo etapas: čia apžvelgiami lietuvių kalbos ploto skirstymo pagal tarmes ir jų būdinguosius požymius ypatumai, gvildenama mokslinė šių aprašų vertė. Atskleidžiamos lietuvių tarmėtyros ištakos, jos formavimasis kartu su istoriniais, mitologiniais, archeologiniais, etnografiniais ir folkloro tyrimais.

Antrajame skyriuje nagrinėjamas tarmės, kaip savarankiško objekto, iškilimas XIX a. antrosios pusės tyrėjų darbuose ir pirmųjų lietuvių tarmių užrašymų nuostatos, apibūdinamos abi besiformuojančios lietuvių tarmėtyros kryptys – etnografinė ir jaunagramatiškoji. Smulkiau aprašomos Antano Baranausko ir Kazimiero Jauniaus tarmių klasifikacijos, tapusios tvirtu pamatu XX a. tradicinių lietuvių tarmių klasifikacijoms.

Trečiajame skyriuje akcentuojami programiniai XIX a. pabaigos–XX a. pradžios lietuvių tarmėtyros projektai, atspindintys jaunagramatikių idėjų realizaciją: nagrinėjami pirmieji monografiniai ir Jauniaus tarmių aprašai, pirmasis tarmių klausimynas ir vienintelė vieša to meto tarminių duomenų inventorizacija – XIX a. pabaigos–XX a. pradžios lietuvių kalbos chrestomatijos. Išsamiai analizuojamas sociokultūrinis kalbinės Antano Baranausko veiklos kontekstas ir pabrėžiamas jo tarptautiškumas.

Ketvirtajame skyriuje toliau plėtojamas šio laikotarpio lietuvių tarmėtyros tarptautiškumo diskursas: publikuojamos pastaraisiais metais atrastų dokumentų faksimilės, liudijančios ne tik jaunagramatiškosios krypties įsigalėjimą, bet ir pregeolingvistinio laikotarpio, kai dialektologija tampa savarankiška disciplina, Lietuvojè pradžią.