Nereikia garsiai kalbėti

Romanas „Nereikia garsiai kalbėti" („Nie trzeba głośno mówić") neabejotinai priskirtinas prie reikšmingiausių XX a. istorinės prozos kūrinių. Knygoje aprašomas Vilnijos žmonių gyvenimas vokiečių okupacijos metais, atskleidžiami nežinomi Vilnijos istorijos faktai Antrojo pasaulinio karo metu, kai į komplikuotų santykių raizgalynę susipynė vieni su kitais kovojantys vokiečiai, lietuviai, lenkai ir sovietiniai partizanai, parodoma nevienareikšmė Armijos krajovos veikla, bendradarbiavimas su okupacine vokiečių valdžia, kovos su Vietine rinktine. Šį tragišką laikotarpį J. Mackiewiczius apibūdino taip: „O, 1944 metai... Ar gali būti kas nors šūdinesnio."

Gausiai dokumentuotas istorinis fonas, psichologizmas, mūsų šiaurietiškos gamtos, buities vaizdai ne tik liudija knygos literatūrinį meistriškumą, bet ir daro ją aktualią mūsų dienų ir mūsų šalies skaitytojui. Ypatingą romano vertę lemia nors ir taupiai, bet ryškiai nupiešta karo kasdienybė, šiurpinantys žydų, laikomų Vilniaus gete, tragedijos epizodai, intriguojamai aprašyti amoralios politikos vingiai.