Žako Dormo žemė ir dangus
Po Antrojo pasaulinio karo praėjo beveik dvidešimt metų. Netoli Stalingrado vaikų namuose auga našlaitis, vis laukiantis sugrįžtant ordinais pasipuošusio savo tėvo. Tačiau šie vaikų namai skirti „tėvynės išdavikų“ vaikams. Jo tėvas niekada negrįš…
Likimas našlaitį romano herojų nubloškia į svetimą ir atšiaurią Prancūziją, kur jau užaugęs jis ieško savo tapatybės, tėvynės ir tiesos. Tiesą ir pasiaukojimą jam įkūnija vaikystės didvyris Žakas Dormas; rašydamas romaną apie Aleksandros ir Žako Dormo meilę, jis susieja lakūno žūties vietą su savo prancūziška dabartimi… Praeities ir dabarties fragmentai, susipindami ir išsiskirdami, brėžia rūsčias sibirietiškų ir prancūziškų, vienišų ir nepamirštamų likimų linijas.
