Johno Irvingo romane „Malda už Oveną Minį“ istorijos pasakotojas yra Džonas Vilraitas, buvęs amerikietis, gyvenantis Toronte, kuriame atsirado nusivylęs JAV. Kanadoje jis gavo naują pilietybę ir dirba mokytoju mergaičių mokykloje.
Romane jis pasakoja apie savo artimiausią draugą Oveną Minį, labai mažo ūgio berniuką su įsimintinai šaižiu balsu. Oveną Minį taip pat galima vadinti nepripažintu šventuoju su vienu ištikimu gerbėju ir sekėju - Džonu Vilraitu. Vaikystėje juos suartino baisus atsitikimas – kai Ovenui buvo vienuolika metų, jis netyčia užmušė pasakotojo motiną. Ovenas tiki, kad nelaimė yra Dangaus ženklas, tiki, kad jo rankos yra Dievo įrankiai, o jis pats yra Dievo pasiuntinys žemėje. Tolimesni įvykiai šį tikėjimą tik dar labiau sustiprina - Ovenas Minis mato angelą, sužino savo mirties datą, o iš tėvų sužino, kad jis buvo nekaltai pradėtas.
Savo išskirtinumo suvokimas keičia ir Oveną – jis keistai elgiasi, žino atsakymus į visus klausimus, randa bendrą kalbą su bet kuriuo pašnekovu. Akivaizdu, kad gimtame miestelyje, su jo religingais gyventojais, toks berniuko elgesys sukelia beveik visuotiną atmetimo reakciją. Beveik visuotiną, nes vienam žmogui Oveno gyvenimas leido atrasti Dievą.
Istorija apie abejonių neturintį berniuką, su keista galia žmonėms ir gyvenimui yra kupina mistinių įvykių ir beveik detektyvinių mįslių, nepaaiškinamų sutapimų ir veidrodinių pasikartojimų, kurie, savo ruožtu, atkartoja, dažnai – ironiškai, Evangelijos siužetą. Rašytojas Stephenas Kingas apie romaną „Malda už Oveną Minį“ yra pasakęs, kad „... dar niekas taip neparodė Kristaus taip, kaip tai padarė Johnas Irvingas savo romane“.