Siekdama prajuokinti skaitytoją Žilinskaitė pasitelkia labai įvairią techniką. Ji žaidžia kalba, sukuria daugjuokingų situacijų. Rašytoja pasakoja istorijas parinkdama ryškius kontrastus, perdėdama, padidindama tam tikras charakterio ar aplinkos savybes: pašaipą ji susieja su užuojauta, sąmojį – su rimta mintimi, pokštą – su liūdesiu. Mėgstamiausios rašytojos komiškumo rūšys – satyra ir humoras, tačiau jos kūryboje pasitaiko stiprios ironijos, nemažai pokštų ir sąmojo, šiek tiek nesąmonės (angl. nonsense) ir grotesko elementų. Per juoką paprastai atkreipiamas dėmesys į kokią nors ydą, siekiama pamokyti, paauklėti. Dažnai taikiniu tampa visuomeniniai dalykai, kasdienybės reiškiniai, neigiami charakterio bruožai.