Patriarcho ruduo

Kolumbietis Gabrielis García Márquezas – žymiausias Lotynų Amerikos XX a. rašytojas, magiškojo realizmo klasikas, Nobelio premijos (1982 m.) laureatas. Jis gimė 1928 m. kovo 6 d. Arakatakoje (Kolumbija), bananų eksporto uoste, Karibų jūros pakrantėje. Tėvas, telegrafistas, drauge su žmona persikėlė į kitą miestą, palikdamas mažąjį Gabrielį, vyriausiąjį iš šešiolikos vaikų, auklėti žmonos tėvams. Ypač didelės įtakos vaikui turėjo močiutė, aiškiaregė, ir senelis, pulkininkas, Nepriklausomybės karų veteranas. Tiek miestelis, kuriame prabėgo jo vaikystė, tiek senelių pasakojimai atsispindėjo vėlesnėje kūryboje. 1947 m. G. García Márquezas įstojo į Kolumbijos universiteto teisės fakultetą ir tais pačiais metais Bogotos laikraštyje El Espectador išspausdino pirmąjį apsakymą „Trečiasis atsižadėjimas“ (La tercera resignación). 1948 m. persikėlė į Kartacheną, dirbo laikraščio El Heraldo reporteriu. 1954 m. grįžo į Bogotą ir laikraštyje El Espectador sukėlė skandalą straipsniais apie kontrabandos gabenimą Kolumbijos karo laivais. Laikraštis buvo uždarytas, o G. García Márquezas išsiųstas į Europą kaip El Espectador reporteris. Išdirbęs Europoje dvejus metus, G. García Márquezas įsidarbino Kubos spaudos agentūroje La Prensa Latina. 1961 m. jis persikėlė į Meksiką, kur rašė scenarijus, straipsnius, o laisvalaikiu – knygas. Tuo metu buvo išleisti jo kūriniai: „Pulkininkui niekas nerašo“ (El coronel no tiene quien le escriba, 1961) ir „Didžiosios Mamos laidotuvės“ (Los funerales de la Mama Grande, 1962). Pasaulinį garsą rašytojas pelnė 1967 m., pasirodžius romanui „Šimtas metų vienatvės“ (Cien años de soledad). Tuo metu jis gana vargingai gyveno Meksikoje. G. García Márquezo paties žodžiais tariant, spaudė tokie nepritekliai, jog žmona Mercedes buvo priversta parduoti visas savo brangenybes, kad galėtų vyrui nupirkti rašomojo popieriaus, kurį jis begėdiškai draskė ir mėtė į šiukšlių dėžę, kai nesisekdavo rašyti. Romanas susilaukė neįtikėtino pasisekimo – buvo parduota 30 milijonų egzempliorių. Tai buvo „literatūrinis žemės drebėjimas“, naujas žodis pasaulinėje literatūroje, magiškojo realizmo pradžia. Prasidėjo pergalingas G. García Márquezo žygis per pasaulį, nekantriai laukiantį jo naujų kūrinių. 1982 m. G. García Márquezas grįžo į Kolumbiją, kur gyvena iki šiol. „Patriarcho ruduo“ – tai romanas apie valdžios vienatvę. Visatos ir Laiko generolo istorija, kritikų dar vadinama „poema apie diktatorių“. G. García Márquezas sukūrė hiperbolizuotą, išgalvotą (neišgalvotą?) tipiško Lotynų Amerikos generolo diktatoriaus paveikslą. Groteskas, fantasmagorija, absurdas, juodasis humoras? Viskas drauge, tačiau tai – magiškoji tikrovė, regima Kolumbijos rašytojo, Nobelio premijos laureato G. García Márquezo akimis. Paskutinieji du šimtai keturiolika gyvenimo metų diktatoriaus, Generolo, Patriarcho, mylimiausio savo motinos Bendisionos Alvarado vaiko, kuris, ieškodamas amžinybės, nebesuvokdamas, kuriame šimtmetyje gyvena, slankioja po tuščius rūmus, pasiklydęs sintaksės labirintuose, kur persipina viskas – aš, tu, jis, mes, jūs, kur jo paties gyvenimo nuotrupos susilieja su tautos gyvenimu, kur sunku atskirti tiesą nuo melo. Patriarchui, tam „ypatingam, išskirtiniam“ asmeniui, „politinio pasitikėjimo valstybės vyrui“, svarbiausia išsilaikyti valdžioje. Tam tinka visos priemonės. Išdavyste įtartas bendražygis patiekiamas į stalą posėdžio laukiantiems ministrams iškeptas su petražole burnoje, o valdžiai sutvirtinti pritrūkus pinigų parduodami šalies teritoriniai vandenys... Pasak G. García Márquezo, kurdamas šį romaną, jis naudojosi žymiausio Lotynų Amerikos poeto Rubeno Darijo poetika – kaip kelrodžiu, vedančiu į mitą, mitą apie diktatorių, panūdusį sukurti mitą apie save mitų ištroškusiai ir savo ruožtu mitą apie savo valdovą kuriančiai tautai.