Meilės žiedas, arba trys knygos apie meilę

"Meilės žiedas, Arba Trys knygos apie meilę" - lotyniškas traktatas apie kurtuazinę meilę, Marijos Šampanietės prašymu parašytas jos kapeliono Andriaus apie 1186 m. Kurtuazinė meilė – tai pagal analogiją iš santykių tarp senjoro ir vasalo, paremtų ištikimybės priesaika, išsirutulioję santykiai tarp riterio (poeto) ir jo garbinamos damos, virtę tikru moters kultu. Perkurdamas Antikos poeto Ovidijaus traktatus Meilės menas ir Vaistai nuo meilės, Andrius sulieja kurtuazinę meilės tarnystės, damos adoravimo idėją su antikiniu ars amandi – menu mylėti. Pirmose dviejose knygose meilę (juslingumu besiremiantį, jo neneigiantį, jo siekiantį, o kartu ir jį keičiantį bei mistifikuojantį jausmą) įvardinęs kaip didžiausią vertybę, nurodęs, kokiais etapais eiti link meilės pilnatvės, trečiojoje kontrasto principu jis meilę vadina visų ydų, blogybių, nusikaltimų priežastimi ir siūlo jos vengti. Kontrastingą meilės vaizdavimą galėjo nulemti dvi priežastys: autoriaus dualizmas (kurtuazijos teoretikas bei sistemintojas ir bažnyčios žmogus) ir scholastinio metodo, kurio esmė buvo parodyti „gerąsias ir išvirkščiąsias“ idėjos puses, išmanymas. Iš lotynų kalbos vertė Sigitas Narbutas