Ant ko laikosi pasaulis
Pagrindinė "Ant ko laikosi pasaulis" herojė – lietuvė Veronika. Manau, neatsitiktinai jai rašytojas suteikė šį vardą: kaip ir Vienuolio “Pakenduolės” veikėja, ji praranda savo Vincą, išvykusį Amerikon, bet nesižudo, o kantriai neša savo naštą. Tarpukario Lietuvoje tarnauti pas žydus buvo negarbinga, tokias merginas “žydmergėmis” pravardžiuodavo, o Veronika ne tik tarnavo, bet ir savo pienu maitino žyduką – tokia buvo išgyvenimo kaina. Palikta Vinco, atstumta turtuolio ūkininko sūnaus Antano, su vaiku – kur jai dėtis? Augina savo ir svetimus vaikus, istorinės aplinkybės – karas – lemia tai, kad prie jos glaudžiasi ir žydukas, ir vokietukas, ir rusaitė Tania, ir lietuvis Rimukas. Vienas tremtinių paliktas, kitas žudynėse išsigelbėjęs, trečia – su ruse motina į darbus atvežta, ketvirtas – pabėgėlis iš Vokietijos. Motinystės ilgesys, kurį prislopino svetimi vaikai, užgožė Veronikos moteriškumą, bet suteikė stiprybės. Baigiasi karas ir pokaris, grįžta ištremtieji, vokiečiai, rusai pradeda ieškoti savo vaikų ir vienas po kito išgelbėtieji keliauja į savo šeimas, išsinešdami dalelę Veronikos širdies, lieka tik tas, kurio tėvai guli žvyrduobėje... Sunku, skaudu, bet ji stoiškai kenčia nesiliaujančius išbandymus, juk turi jie vienąkart baigtis... Veronikos vyriškiai kur kas silpnesni. Švelniai mylėtas Rimantas pasirenka ne ją, o tėvams patikusią Birutę. Turčius Antanas, kurio kojas apkabinusi ji nėščia prašė nepalikti, imti į žmonas, 1940 m. slapstosi pas ją, kad neišvežtų, karo metu tampa žydšaudžiu, per klaidą nužudo savo vaiką, o vokiečiams pasitraukus, partizanauja. Kai po daugelio metų grįžta pasiimti užkasto žydų aukso, jį nužudo Veronika – savo vaiko tėvą ir savo vaiko žudiką. Ne ką geresnis ir Vincas, pirmoji jos meilė: pasiblaškęs po pasaulį grįžta, bet... pokaris pareikalauja ir jo gyvybės. Veronika tarsi aukos simbolis, ne savo valia aukojantis tuos, kuriuos myli, bet kai autorius veikėjo lūpomis pasako, kad ji verta paminklo, ši atsako: nereikia paminklų gyviems... Dabartiniam jaunimui tokios istorijos gali pasirodyti neįtikėtinos, dirbtinai sudramatintos, bet tuos, kurie žino ar aš artimų žmonių yra girdėję apie karą ir pokarį, nė kiek nenustebins – būta ir baisiau... (Rašytojas Vygandas Ostrauskis)
