Vieno gyvenimo istorija gali sutilpti į kuklią 202 puslapių knygelę. Garsusis prancūzų rašytojas joje prabyla tyros, gal gyvenimo, gal Dievo, o gal likimo skriaudžiamos moters balsu. Pagrindinė herojė Žana – nepaprasto grožio mergina, savyje turinti ir netipišką vidinį grožį, susidedantį iš kuklumo, drovumo, inteligencijos ir idealizmo. Rodos visos pasaulio dorybės sukoncentruotos vienoje išskirtinėje veikėjoje. Žanos ašaros, paraudonavimai, svajonės, apsisprendimas suartėti su vyru tik norint susilaukti vaiko – kartais viskas atrodo perdėta, spalvos per tirštos, emocijos per didelės. Kita vertus, autorius nepaprastai gerai įsijaučia į moters vidinį pasaulį. Kartais sunku patikėti, kad knyga parašyta ne moters, o vyro ranka, ypač skaitant apie Žanos vyrą Žuljeną, jo šyštumą, brutalumą ir laimę, kurią jis suranda patenkindamas savo gyvuliškus instinktus su moterimis. Autorius nepaprastai gerai nupiešęs šio veikėjo asmenybę. Bet prie to sugrįšime vėliau. Svarbu paminėti ir tai, kad ne tik Žanos ir Žuljeno paveikslai ryškūs, apgalvoti, tačiau ir visi aplinkiniai su savo unikaliais išvaizdos ir charakterio bruožais. Tai leidžia skaitytojui įsijausti, lengviau pamatyti vaizduotėje aprašomus veikėjus, bei situacijas, kuriose jie dalyvauja. Kiekvienas veikėjas, nesvarbu ar pagrindinis, ar šalutinis, tiesiog yra išskirtinis. Apie kiekvieną būtų galima ilgai kalbėti, analizuoti, interpretuoti... Tačiau norėčiau didesnę recenzijos dalį skirti nepaprastai įvykių eigai aprašyti. Pagrindinis knygos tikslas – atskleisti skaitytojui Žanos išgyvenimus, parodyti, koks iš tikro yra gyvenimas. Žana nuo jaunų dienų gyveno savo svajonių pasaulyje. Tai jautri asmenybė, kuri širdimi išgyvendavo nepaprastą gamtos grožį. Tačiau tai buvo jaunystėje. Laikas bėga. Ji išteka. Viskas rodos būtent taip kaip ji ir svajojo, tačiau... laimingos akimirkos labai greitai baigiasi. Ir nuo tada viskas pradeda ristis tik blogyn. Jos vyras tampa irzlus, nemandagus, grubus, nebesikalba su žmona kaip seniau, ir pats savo išvaizdos nebeprisižiūri, kuo toliau tuo labiau pabrėžiamas jo šykštumas, galiausiai svetimoterystė, Žanos skausmas sužinojus, kad jos vyras ją apgaudinėja su jos pačios tarnaite, tarnaitės gimdymas... Čia viskas pasiekia kuliminaciją. Tai taškas, nuo kurio Žana pasikeičia. Supranta, jog gyvenimas nėra pasaka, kad svajonės taip niekada ir nebeišsipildys. Tada ji tarsi atbunka nuo visko. Tampa šaltesne. Kai Žuljenas susiranda kitą meilužę ji net nebereaguoja į tai. Dar vertėtų paminėti per didelę herojės meilę vieninteliam sūnui Poliui. Ji tarsi apsėsta, pasiryžusi paskutinį skatiką atiduoti dėl jo. Tačiau sūnus atgrežia mylinčiai motinai nugarą ir vos sulaukęs pilnametystės pabėga gyventi į užsienį. Knygos pabaiga keista. Visas knygoje aprašomas Žanos gyvenimas, kupinas skausmo, mirčių, sudužusių svajonių. O knygos pabaiga... dvelkia nepaprasta ramybės jausena. Kad po ilgos ir tamsios gyvenimo nakties, į gyvenimo pabaigą, gali atslinkti ramybė, viltis ir laimė. Tačiau viskas ir lieka skendėti paslaptyje. O skaitytojui telieka tikėti... Gal šįsyk viskas bus gerai.