Šis romanas – meilės istorija – iš pirmo žvilgsnio kiek neįprastas pasakojimas tiems skaitytojams, kurie įpratę prie siurrealistinių Haruki Murakami romanų.
Dvylikos metų Hadžime įsimyli bendraklasę Šimamoto. Abu jie vienturčiai, vienišiai, vienas kitame suradę sielos dvynį. Bet jų gyvenimai pasuka skirtingais keliais.
Trisdešimt šešerių Hadžime, regis, pagaliau randa laimę – užsiima nuosavu barų verslu, turi žmoną, du vaikus, tačiau po šitiek metų vėl sutikęs Šimamoto supranta vis dar ją mylįs. Lietingo vakaro fone skambant džiazui skleidžiasi jųdviejų meilės istorija.
Tačiau tai tik pirmas įspūdis – Murakami vėl mena mįsles, klaidina skaitytoją vizijų labirintuose ir tik lietaus lašais nužymi kelią naktyje...
Gal Šimamoto tėra šmėkla, gal ji egzistuoja kitame – slėpiningame, mirtimi dvelkiančiame – pasaulyje? Kai baigiasi muzika, pakilusi patefono adatėlė grįžta į plokštelės pradžią ir gyvenimas tęsiasi. O kai baigiasi meilė...
Haruki Murakami „Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės“ – nepaprasta istorija apie žmogų, kuris, pasiklydęs savyje ir savo jausmuose, keliauja gyvenimo keliu. Knyga apie meilę, jausmus, ištikimybę, gyvenimą. Abstrakčios temos, tačiau perskaitęs knygą viską bandai sudėlioti į savo gyvenimą. Tikrai. Ar pastebėjote, kad kai skaitai gerą knygą, tu ir knyga trumpam tampate vienu nedalomu vienetu, ir tik pavargusios akys sugeba jus išskirti? Būtent taip man ir buvo skaitant šią knygą. Retkarčiais nebesupratau, ar aš – knygos veikėjas, ar žmogus, šiltai sėdintis ant fotelio ir gurkšnojantis kavą. Nežinau, gal tai mano sugebėjimas įsijausti, o gal autoriaus profesionalumas. Gal tiek viena, tiek kita…