Aš bėgu nežinia kiek laiko. Kiek valandų ar dienų. Aleksas liepė man bėgti. Tai ir bėgu. Turite suprasti. Aš nesu ypatinga. Esu tik vieniša mergaitė. Penkių pėdų ir dviejų colių ūgio, visais atžvilgiais vidutiniška. Bet aš turiu paslaptį. Galite pastatyti sienas iki dangaus, aš rasiu būdą, kaip jas perskristi. Mane gali prispausti prie žemės šimtas tūkstančių rankų, bet aš rasiu, kaip ištrūkti. Ir mūsų ten daug daugiau, negu jūs manote. Žmonių, nesutinkančių liautis tikėjus. Žmonių, nesutinkančių nusileisti ant žemės. Žmonių, kurie myli pasaulyje be sienų, myli nekenčiami ir atstumti, nieko nesitikėdami ir nebijodami. Aš myliu tave. Nepamiršk. Šito jie negali atimti. Lena Helovėj, kaip ir daugelis jos draugių, nekantriai skaičiuoja dienas iki procedūros: po jos laukia vienodas, ramus, laimingas gyvenimas – gyvenimas be meilės. Tačiau viskas apsiverčia, kai ji susipažįsta su bendraamžiu Aleksu... ir jį pamilsta... „Istorija be perstojo juda pirmyn, kiekviename puslapyje laukia vis naujas siužeto vingis.