Palikę užuovėją

ei vaikas, kuriuo mes kadaise buvome, šiandien paklaustų, ko išmokome iš gyvenimo, ką jam atsakytume ir ką vertinga pamatytume atsigręžę į praeitį". Richard Bach knygos turi savitą ir lengvą stilių. Visose knygose yra paliečiama skrydžio tema (autorius – patyręs lakūnas), nors pagrindinis akcentas yra asmenybės tobulėjimas. Ši knyga – žemiškiausia iš visų skaitytų autoriaus knygų, ir kartu – viena įdomiausių. Ričardui prireikė penkiasdešimt metų nuo brolio mirties tam, kad surastų būdą susitikti su emocišku Dikiu – Ričardu, kokiu jis buvo prieš brolio mirtį, būdamas devynerių. Dikis buvo pamirštas, kaip ir pažadas parašyti jam knygą, padėsiančią išspręsti Ričardo praeities problemas. Visą gyvenimą siekęs tobulėti, autorius klausia savęs šio tobulėjimo prasmės, ir taip vėl susitinka su Dikiu. Ričardas paaiškina Dikiui, kaip jis pasislėpė nuo širdgėlos vaikystėje, ir koks jo požiūris į mirtį dabar. Ričardas tiki, kad Gyvenimas Yra, ir mirtis gali sunaikinti tik mūsų pavidalus, bet negali sunaikinti pačio gyvenimo. Ši frazė – kertinis Ričardo asmenybės akmuo, padedantis išgyventi sunkumus. Kaip ir kiekvieno žmogaus gyvenime, daug dalykų buvo užmiršta arba atsisakyta. Tačiau vidinis vaikas prašo paaiškinti, už ką yra sumokama ši kaina ir kodėl pasirenkamas būtent šis gyvenimo kelias. Nors klausinėja vaikas, klausimai priverčia suaugusįjį Ričardą apgalvoti savo poelgius dar kartą. Sugrįžta vaikystės prisiminimai – aukščio baimė, brolio mirtis. Autorius nesigaili pasirinkęs kelią, tačiau jam reikalingas vidinio vaiko atleidimas už tai, kas buvo pamiršta.