Panelės iš Laisvės alėjos

– Na, ir kaip jums Kaunas? – prie stoviniuojančios Rachelės prisijungė Sofija. Ji išsitraukė kandiklį, įkišo į jį cigaretę ir godžiai užsirūkė.
– Neblogai. Įsivaizdavau jį rusiškesnį, o čia – visai kaip Europoje. Bent jau Laisvės alėja.

Koks skirtumas, kokia tautybė, kasta? Svarbu, kad ten, kur gyveni, jaustumeisi kaip namie, mąstė ji. Kovno, arba kaip sako lietuviai, Kaunas, ir buvo toks naminis miestas – neskubantis, skanus, globojantis.

1932-ieji, auksiniai Kauno laikai. Tiek lenkiškai kalbanti knygyno darbuotoja Zofija, tiek gražuolė žydaitė Rachelė, atvykstanti vaidinti Kauno žydų teatre, puoselėja pačias gražiausias svajones apie ateitį. Kaunas juk beveik mažasis Paryžius! Čia ir teatras, meilė, džiazas, svaiginantys karjeros planai Rachelei ir šeimyninės laimės vizija Zofijai. Tačiau nei viena, nei kita nenujaučia, kokia trumpa bus jų laimė. Kaip greit viską pakeis Laikinąją sostinę užgulęs tamsus karo šešėlis, ir ką teks ištverti dviem panelėms iš Laisvės alėjos.

Du netikėtai susipynę moterų likimai. Vienas miestas, patyręs ir aukso amžių, ir visų vilčių žlugimą.