Jeigu gamtoje ir yra kas nors nuostabaus, tai kalnai. Ir tik dėl to, kad jie atrodo kaip griuvėsiai. Didžiulio, mistinio miesto griuvėsiai. Arba kaip seno, visko mačiusio ir viskuo nusivylusio žmogaus mintys. Minčių griuvėsiai. „Nutylėtų lelijų miestas“ – netikėtas Sigito Parulskio romanas, kurį autorius vadina juokingiausia ir liūdniausia savo knyga, tragikomedija. Joje netrūksta fantazijos ir tikrų biografijos faktų, išgalvotų ir tikrai egzistavusių žmonių, čia ir lengvabūdiškas, bravūriškas meilės trikampis, ir skausmingų sūnaus ir tėvo santykių istorija, brandos, emocinės biografijos, geidžiamo ir nepasiekiamo tikėjimo nuolaužos bei motyvai iš ankstesnių autoriaus gyvenimų ir knygų. Šis romanas nepretenduoja būti ramiu skaitiniu prieš miegą; priešingai, jis gali (o gal net turi) nervinti, erzinti, kelti abejonių, ir visai ne dėl teksto gana tiršto kūniškojo dekoro, o veikiau dėl neįprastai suregzto dvinario pasakojimo. Pagrindinio veikėjo Simono gyvenimas perskeltas į dabarties ir praeities epizodus – jų sankirtose atsiveria tikrų ir netikrų meilių, vidinių laisvių ir prieštarų kupina istorija, kurią unikalia, tarsi atsainia maniera pasakoja Sigitas Parulskis.