Romano veikėjas - amžinoje nesvarumo būsenoje: esantis tarp kartų, turėjusių savo muziką, savo stabus, supratimą apie tėvynę, meilę, pinigus, šeimą, atsakomybę - šis neturi nieko. „Visa, ką jis turi, tai tarpas“ - tarp dangaus ir žemės, laisvo kryčio ir skrydžio, košmaro ir realybės, vyro ir žmogaus, angelo ir moters. Dar jis turi savo atmintį, prisiminimus, po kuriais kartais gali pasislėpti nuo savęs. Jo realybė deformuota - žmogus be savybių, be veido. Jo vienatvė beribė: „kad bent knarkimą kas nors įjungtų, kosulį ar kojos kasymąsi“.