Kai pasirodė tiltas, jį užplūdo keistas ir nerimo, ir laisvės sklidinas jausmas, kad sulaukęs penkiasdešimt septynerių metų pirmąkart ketina pradėti savarankišką gyvenimą.
Pascalis Mercier (tikroji pavardė Peteris Bieri, g. 1944 m.) – šveicarų filosofas, habilituotas mokslų daktaras.
Pascalio Mercier slapyvardžiu ėmęs rašyti romanus, autorius greitai sulaukė pasisekimo. Trečiasis romanas „Naktinis traukinys į Lisaboną“ tapo viena perkamiausių knygų – išverstas į daugiau nei 15 kalbų, jis pelnė pasaulinę šlovę, o autoriui teko bene žinomiausio šiuolaikinio šveicarų rašytojo titulas.
Vienos Berno gimnazijos klasikinių kalbų mokytojas Raimundas Gregorijus, nuspėjamas tarsi šveicariškas laikrodis, ant tilto sutinka moterį raudonu paltu, kalbančią portugališkai. Nuo to viskas ir prasideda – 57 metų vyriškis tiesiog per pamokos vidurį išeina iš gimnazijos ir netrukus atsiduria Lisabonoje. Čia jis viliasi rasti netikėtai Berno antikvariate aptiktos portugališkos knygos – originalių apmąstymų apie žmones ir gyvenimą – autorių, gydytoją Amadėją de Pradą.
Lisabonoje Raimundas Gregorijus sužino, kad jį sukrėtusio kūrinio autorius miręs daugiau nei prieš trisdešimt metų, bet sutinka šį genijų pažinojusius žmones ir iš jų pasakojimų tarsi iš mozaikos akmenėlių pamažu sudeda kilmingojo gydytojo portretą. Genialaus, nerimastingo, prieštaringo gydytojo, į kurio gyvenimą tvarkingąjį mokytoją taip netikėtai atvežė naktinis traukinys. Staiga išvažiavęs ieškoti gyvenimo, kurį būtų galėjęs turėti, jis nukeliavo į praeitį, savo paties sielą ir įsitraukė į dramatišką svetimos šalies istoriją.
„Naktinis traukinys į Lisaboną“ primena, kad kiekvienas įvykis gali tapti ramaus gyvenimo pabaiga ir vidinių klajonių pradžia. Niekas nežino, kurioje stotelėje sutiksi savo traukinį ir kur baigsis kelionė, vedanti savęs link...