Paslaptingoji vakarienė

Romanas apie paslaptis, slypinčias už vieno garsiausių paveikslų istorijoje.

Po šios knygos niekas Javierui Sierrai (g. 1971 m.) jau nebeatrodys taip kaip iki šiol. Šiam jaunam rašytojui iš Aragono Paslaptingoji vakarienė – įšventinimas į romanistų luomą ir tvirtas žingsnis link to, ką jis pats vadina „pasakojimo-tyrinėjimo žanru“.

Jo kūriniai, teigia autorius, slepia pastangas atskleisti didžiąsias Istorijos mįsles. Mėlynoji dama (1998), Tamplierių vartai (2000) ar Napoleono egiptietiškoji paslaptis (2002) jau atskleidė jo aistrą praėjusių epochų paslaptims ir pastatė jį į gretas rašytojų, kuriančių pasakojimus, žaviai atmieštus dokumentiniu tikslumu, intriga ir trilerio elementais.

Išverstas į daugelį kalbų, Javieras Sierra taip pat sėkmingai plaukioja žurnalistikos vandenyse, televizijoje ir radijuje. Jau septyneri metai jis vadovauja mėnesinio žurnalo Más allá („Ten toliau“) redakcijai, o tarp jo paskutiniųjų televizijos ir radijo projektų išsiskiria El otro lado de la realidad („Kita realybės pusė“), kurį jis rengia kanalui Telemadrid.

Beveik po trejų metų darbo prie šios knygos rankraščio J. Sierra vis aiškiau mato savo kelią: rašyti ir tyrinėti didžiulius mus supančius klaustukus.

Paslaptingoji vakarienė – septintoji jo knyga. Jo septintoji mįslė. 1497-ųjų sausis. Brolis Augustinas Leirė – inkvizitorius, dominikonas, užšifruotų žinių skaitymo meistras, skubiai išsiunčiamas į Milaną patikrinti paskutinių potėpių, kuriais maestro Leonardas da Vinčis kaip tik baigia savo „Paskutinę vakarienę“. Dėl visos tos sumaišties kalta krūva anoniminių laiškų, adresuotų Popiežiaus Aleksandro VI aplinkai, kuriuose pranešama, jog Da Vinčis ne tik nutapė Dvylika apaštalų be privalomų šventųjų aureolių, bet ir pavaizdavo toje šventoje scenoje save patį, atsukusį Jėzui Kristui nugarą.

Kodėl jis tai padarė? Negi Leonardas da Vinčis buvo eretikas?

Leonardo „Vakarienė“ sėte nusėta keistomis anomalijomis: nėra Šventojo Gralio, Kristus neaukoja Eucharistijos sakramento. Apaštalai iš tikrųjų yra svarbių savo epochos heterodoksinių idėjų skelbėjų portretai, o pačiame kūrinyje užšifruota stulbinanti žinia.

Paslaptingoji vakarienė savo sukrečiančiu pasakojimu atskleidžia, iš kur Leonardas sėmėsi įkvėpimo, tapydamas garsiausią krikščionybės istorijoje šventą paveikslą. „Perskaitę šį romaną, jau niekuomet nebežvelgsite į „Paskutinę vakarienę“ taip kaip anksčiau“, – tvirtina Javieras Sierra.

Gėrėdamasis tapybos darbu visuomet atmink, kad prisilieti prie prakilniausiojo iš menų. Niekuomet neapsiribok išore: įsiskverbk į vaizdą, judėk tarp jo dalių, atrask nematomas erdves, iššniukštinėk užkaborius... tik šitaip suvoksi jo tikrąją prasmę. Bet perspėju tave: tam reikia daug drąsos. Ką atrandame tokioje freskoje kaip ši, dažnai toli gražu nėra tai, ką tikėjomės rasti.