Klerė žinojo: kas kartą, kai atsiduoda Roriui, ji darosi bevalė; net aistringai užsimiršusi kažkokiu slaptu pojučiu ji atpažindavo jo šypsenoje triumfuojančia vyrišką jėgą, savęs, kaip neribotai valdančios ją Aukštesnės Būtybės, įtvirtinimą.