P. Dirgėlos romanas prasideda pasakojimu, kaip nuošalūs Dievažėnų girios vienkiemiai keliasi į naujas gyvenvietes. Teresės Kerpienės, gimusios šioje girioje, prisiminimuose atsiskleidžia karo ir pokario metais augusios kartos nelengva vaikystė ir jaunystė, šiandieninės problemos. Teigdamas socialinį ir dvasinį žmogaus aktyvumą, rašytojas akcentuoja ypatingą gimtosios vietos, tėvų, namų svarbą pilnavertės asmenybės formavimuisi ir vidiniam brendimui.