Pirmakursė

Kaip gyvena septyniolikmečiai? Mokosi, draugauja, linksminasi, įsimyli. Bet kartais, rodos, ramų, skaidrų gyvenimą kas nors ima ir sudrumsčia. Pagrindinė knygos veikėja Aleksandra pasakoja, kas ją skaudina, žeidžia, trukdo džiaugtis jaunyste ir jaustis laimingai. Tiesa, dažnai ji nesusimąsto, kad dėl nesėkmių būna kalta pati, nes lengvabūdiškai vertina jausmų pasaulį, net kėsinasi į svetimą laimę. Gal dėl to kalti ir jos tikrieji tėvai, ankstyvoje jaunystėje skaudžiai suklydę, ypač mama, pernelyg jausminga, vis dar ieškanti meilės sau, o dukrai veikiau yra tik primityvi pamokslautoja. Gal todėl ir Aleksandra, labai rimtai žiūrinti į mokslą, draugų pasirinkti nemoka, net artimiausių. Nuoširdžiai Aleksandrą pamilę vaikinai jos nedomina, bet bendramokslį Genyčių, mylintį kitą merginą, ji tvirtai pasiryžusi atsikovoti. Jau nekalbant apie jausmus Kirilui, kaip paaiškėjo, tikrajam tėvui. Išgyventi merginai teko tikrai nemažai. Sudėtingas likimas žaloja Aleksandros sielą, versdamas pasijusti visai nereikalingai. Jai labai reikia tvirtos šeimos, tėvo meilės. Tenka susitaikyti su nauja realybe, bandant ją perprasti ir išmokti pačiai teisingai gyventi.

Knygos autorė nori atverti akis tokioms pat nepatyrusioms skaitytojoms, kad susimąstytų apie tikrąją gyvenimo vertę, nedarytų lemtingų klaidų. Ir, be abejo, iš savo klaidų pasimokytų. Knyga patiks tiek jaunimui, tiek suaugusiesiems. Siužetas įtraukiantis ir nepaleidžiantis nuo pirmo puslapio iki paskutinio, pasakojimo stilius lengvas ir šmaikštus, na, o gyvenimo pamokos – amžinos ir nesenstančios.