Didelis, įspūdingas, nors ir labai tipiškas XIX a. pabaigos realistinio stiliaus romanas puikiai perteikia tuometinės Danijos gyventojų socialines problemas. Tiems, kas domisi istorija, ypač Skandinavijos istorija, šis storas veikalas bus nepakeičiamas (o lietuvių kalba – turbūt vienintelis) ir išsamus informacijos apie įvairias gyvenimo sritis šaltinis. Autoriaus, pasidalijusio Nobelio premiją su kitu tautiečiu Karlu Gjellerupu, pasakojimas pasižymi nešališku, bet labai plačiu ir skrupulingu socialinės aplinkos aprašymu. Tais laikais, kai buvo entuziastingai tikima Europos technine pažanga, neatpažįstamai pakeisiančia pasaulį ir žmonijos raidą, literatūroje buvo įprasta vaizduoti stiprias asmenybes, užsispyrusias laužyti tradicijas ir bet kuria kaina ieškoti ne tiek asmeninės laimės, kiek būdų tai pažangai tarnauti.
Peteris Andreasas yra tokio valingo vyro portretas: nuo paauglystės maištauja prieš šeimą, kurioje kelių kartų palikuonys buvo ir yra numatyti tapti pastoriais, stebi perdėtą religingumą, prisitaikėliškumą ir negali to pakęsti. Pabėgęs į sostinę ir tapęs inžinieriumi, rašo knygas