Pridegęs cukrus
Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad niekada nejaučiau pasitenkinimo dėl motinos vargų. Vaikystė su ja buvo kančia, ir paskui kas kartą, kai ji patirdavo skausmą, man tai būdavo tarsi atlygis – tarsi būtų atkurta pusiausvyra visatoje, kur galioja racionali priežasties ir pasekmės tvarka.
Toks atviras, užtikrintas ir įtikti netrokštantis moters balsas knygų puslapiuose retas, jau šie pirmieji knygos sakiniai žada, kad laukti įprastų motinos ir dukros santykių čia neverta.
Kada ryžtingas apsisprendimas tampa savanaudiškumu? Jaunystėje Tara buvo nenuspėjama, it laukinė. Ji paliko santuoką be meilės ir apsigyveno ašrame, kurį laiką elgetavo (labiausiai tam, kad paerzintų savo turtingus tėvus), daug metų vaikėsi benamį menininką, ir visa tai – su mažamete dukra.
Dabar ji nuolat ką nors pamiršta, nakčia vis išeina iš namų vienais naktiniais marškiniais palikdama atlapotas duris, o Antarą, jos suaugusią dukterį, kankina vidinis konfliktas: kaip rūpintis moterimi, kuri niekada nesirūpino ja?
The Booker Prize nominuotas romanas pasakoja motinos ir dukros – meilės ir išdavystės – istoriją. Ji aštri lyg peilio ašmenys, apkaišyta kandžiu sąmoju, skaitytojui išsivyniojanti lyg slidi, dusinanti atminties ir mito gija, amžiams sujungianti dvi moteris, jas išvien kurianti ir naikinanti.
