Aldous Huxley (1894-1963) – vienas talentingiausių ir įtakingiausių XX a. anglų rašytojų. Jo romanas „Puikus naujas pasaulis“ – sukrečianti ir pranašinga antiutopija. Joje įtaigiai vaizduojama ateities visuomenė, kurios totalitarinė santvarka naikina žmogiškumą, gyvenimo formų laisvę ir įvairovę. Gluminęs ir šokiravęs daugelį tų laikų skaitytojų, „Puikus naujas pasaulis“ ligi šiol tebėra populiariausias ir garsiausias autoriaus kūrinys. Žmonių klonavimas ir jo padariniai, rausvoje diskotekų prietemoje apsvaigusios nuo narkotikų poros, seksas be meilės visų su visais, šeimos nykimas, materialinių gėrybių sudievinimas, kolektyvinės isterijos priepuoliai, juodligės bombų sprogimai, „jausmų inžinerija“, arba valstybė, diktuojanti rašytojams ką rašyti – ką nors apie nieką (prisiminkime Stalino „sielų inžinierius“), požiūris, jog istorija – paistalai, jog mums nereikia senienų – visa tai pranašiškai aprašė talentingas rašytojas. „Puikus naujas pasaulis“ – vienas iš geriausių XX a. romanų, šiurpus bet kokio universalios laimės režimo simbolis. Mes ir rūšiuojam, ir formuojam. Mūsų kūdikiai išpilstomi iš buteliukų kaip suniveliuotos būtybės, kaip alfos arba epsilonai, kaip būsimieji kanalizacijos tinklų darbuotojai arba būsimieji [...] inkubatorijų direktoriai. Štai čia ir yra laimės bei doros paslaptis: pamėk tai, ką privalai daryti. Visoks formavimas ir siekia įskiepyti žmonėms meilę jų neišvengiamam socialiniam likimui.