V. Rasputino kūriniuose gvildenamos gerumo ir teisybės idėjos, kurios nugali savivalę ir neteisybę. Jo knygų herojai neša savy geriausius liaudies tradicijų bruožus – gerumą, sąžiningumą, meilę Tėvynei, jautrumą ir gailestį (Atsisveikinimas su Matiora). V. Rasputinas atmeta, kaip nepagrįstus, nereikalingus, netoleruotinus dalykus, kuriuos daro valstybė „vardan progreso“, jeigu tai susiję su žemės praradimu, gamtotarša, kitomis mūsų laikų „neišvengiamomis“ blogybėmis. V. Rasputinas teigia, kad žmogus niekam negali išduoti savo mažosios Tėvynės (gimtojo namo, kaimo, vaikystės takų ir kelių). Jeigu jis tai daro, tai visais požiūriais degraduojasi, jo gyvenimas praranda prasmę, gali, progai pasitaikius, išduoti ir savo Didžiąją Tėvynę.