Trys draugai

E. M. Remarque‘as (1898-1970) rašė ne rinktinei publikai – rašė visiems, ir visi jį suprato. Jau pirmoji knyga „Vakarų fronte nieko naujo“ sulaukė netikėtos ir pribloškiančios sėkmės. Leidėjai, per metus Vokietijoje pardavę milijoną egzempliorių, tvirtino: „Visų laikų sėkmingiausias Europos romanas“. Tai kūrinys apie dramatišką epochą ir „prarastąją kartą“. „Trys draugai“ – liūdnas romanas apie draugystę ir tragišką meilę. Tai knyga apie save, sugrįžusį iš karo ir bandantį stotis ant kojų. Trys herojai – skirtingi, bet vieno likimo: jie buvę kareiviai, kuriems draugystė – vienintelis pastovus dalykas vertybių žlugimo epochoje. Jie geba jausti akimirkos žavesį, paslaptingą gyvybės šauksmą. Jų gyvenimo būdas – apsimestinai lengvas ir nerūpestingas. Nuoskaudą dėl sudaužytų gyvenimų ir karo sudarkytų likimų jie beviltiškai mėgina paskandinti alkoholyje. Bet atšiaurumas, cinizmas, skepsis ir juodasis humoras - tik uždanga, slepianti kraujuojančią sielą. Kaip tik dėl šios įžvalgos romano šlovė tokia nemirtinga. Remarque‘ą jaudino didysis jo amžiaus skausmas – fašizmas ir karas. Jis negalėjo jų panaikinti, bet mokėjo jų neapkęsti, kaip priešpriešą blogiui iškeldamas nenugalimą žmogiškąjį orumą.