Gyvybės kibirkštis

Antrojo pasaulinio karo pabaiga. Koncentracijos stovyklos kasdienybė. Tačiau net ir čia viltis miršta paskutinė. Pagrindinis knygos veikėjas ir pasakotojas – kalinys Nr. 509 – ir jo likimo draugai, tik per stebuklą išvengę mirties, nujaučia greitą hitlerinės Vokietijos pralaimėjimą ir artėjančią laisvę. Viltis grįžti į laisvę pasmerktiesiems padovanoja „gyvybės kibirkštį“ ir suteikia jėgų pasipriešinti budeliams.
Romanas „Gyvybės kibirkštis“ – jaudinantis pasakojimas apie draugystę, kovą už būvį ir teisę išlikti žmogumi net ir sunkiausiomis valandomis.

Erich Maria Remarque (Erichas Marija Remarkas, 1898–1970) – vienas žymiausių ir populiariausių XX a. vokiečių rašytojų. Akylas savo epochos stebėtojas, politikos žinovas, netarnavęs jokiai ideologijai, humanistas, laikęsis nuošalyje, spalvinga ir charizmatiška asmenybė.
14 romanų, kelių apsakymų ir esė rinktinių, vienos pjesės autorius. E. M. Remarque kūriniai leidžiami milijoniniais tiražais visomis pasaulio kalbomis, pagal juos kuriami kino filmai.
Gimė Osnabriuke (Žemutinė Saksonija), aštuoniolikos metų savanoriu išėjo į Pirmąjį pasaulinį karą, keletą kartų buvo sunkiai sužeistas. Po karo dirbo įvairius darbus: bibliotekininko, verslininko, mokytojo, redaktoriaus. Pirmojo literatūrinio pripažinimo sulaukė 1929 m. – išleidęs ketvirtąją knygą „Vakarų fronte nieko naujo“. Rašytoją nuolat persekiojo naciai, kurie 1933 m. uždraudė ir viešai degino jo knygas, skleisdami propagandinį melą apie žydišką jo kilmę. Bėgdamas nuo persekiojimų, jis emigravo iš Vokietijos, gyveno JAV ir Šveicarijoje. E. M. Remarque priklauso rašytojų kartai, patyrusiai dramatiškiausius XX a. istorinius įvykius. Iš čia – svarbiausios jo kūrybos temos: įvairūs žmogaus tragiško likimo aspektai, gyvenimo vertės iškėlimas.