Apmaudas

1951-ieji, Amerika. Antrieji Korėjos karo metai. Markas Mesneris – darbštus, įstatymus gerbiantis, rimtas jaunuolis iš Niuarko, Naujojo Džersio, antruosius studijų metus pradeda konservatyviame humanitarinių mokslų ir inžinerijos koledže Vainsburge, Ohajuje. Kodėl jis studijuoja čia, o ne vietos koledže Niuarko centre, į kurį pirmiausia buvo įstojęs? Dėl tėvo – tvirto, darbštaus apylinkės mėsininko, kiauras dienas dirbančio savo krautuvėje Liono aveniu Niuarke, – kuris, rodos, pamišo? Pamišo iš baimės. Pamišo suvokęs, koks grėsmingas suaugusiųjų gyvenimas, kokie pavojai jo mylimo sūnaus tyko už kiekvieno kampo.

Taigi Markas išvyksta ir toli nuo namų, susidurdamas su kitokios, jam nepažįstamos Amerikos įpročiais bei suvaržymais, turi žūtbūt atrasti savo kelią.

„Apmaudas“ – tai pasakojimas apie jauno žmogaus augimą siaubingų atsitiktinumų ir keistų kliūčių kupiname pasaulyje. Tai istorija apie nepatyrimą, kvailumą, intelektinį atsparumą, seksualinius atradimus, drąsą ir klaidas. Tai istorija, papasakota, kaip būdinga Philipui Rothui, labai išradingai ir meistriškai.

„Versdama šią knygą galvojau, kad būtinai reikės ją kur nors aprašyti, idant neliktų pražiopsota jaunimo, mat tradicinei „jaunimo literatūrai“ jos priskirti negalima. Dabar galvoju dar kitaip. Vargu ar pats jaunimas ją suprastų – išminčiai atpažinti reikalinga išmintis, kurios jaunystėje neturi niekas. Greičiau tai yra ir paguoda, ir pagalba tėvams, išleidžiantiems vaikus – tikrai dar bent šiek tiek vaikus – į mokslus ir į pasaulį, ten juos pasitinkantiems dėstytojams, ugdytojams ir visiems kitiems, kuriems taip sunku priimti ir suprasti karštas jaunas galveles.“

„Išmintinga ir gili ši knyga yra todėl, kad sugeba skelbti didžias tiesas, aprašyti painius ir sudėtingus žmogaus ir pasaulio reiškinius, jų nesupaprastindama, nepaversdama nuvalkiotomis banalybėmis, kiaurai perregimais simboliais ar įkyriais pamokymais. Geriausios knygos yra tokios, kurios pasiekia daugiau, giliau, taikliau, negu paskui jose sugeba „išskaityti“ net ir patys uoliausi kritikai. Toks yra „Apmaudas“, toks yra ir jo autorius.“

Vertėja Gabrielė Gailiūtė

Philipas Rothas (Filipas Rotas, g. 1933) už romaną „Amerikietiškoji pastoralė“ 1997-aisiais buvo apdovanotas Pulitzerio premija. 1998 m. Baltuosiuose rūmuose rašytojui įteiktas Nacionalinis meno medalis, o 2002 m. – aukščiausias Amerikos meno ir literatūros akademijos apdovanojimas – Aukso medalis; jį taip pat yra pelnę Williamas Faulkneris, Saulas Bellow, Johnas Dos Passosas ir kt. Ph. Rothas yra apdovanotas Nacionaline knygos premija ir Nacionalinės knygos kritikų draugijos premija. Taip pat rašytojui tris kartus buvo paskirta PEN / Faulknerio premija. 2005 m. „Sąmokslas prieš Ameriką“, kaip „iškilus istorinis romanas apie Ameriką 2003–2004 m.“, pelnė Amerikos istorikų draugijos apdovanojimą.

Pastaruoju metu Ph. Rothas pelnė dvi prestižines PEN premijas: 2006 m. PEN / Nabokovo apdovanojimą už „kūrybinį produktyvumą, ilgalaikį originalumą ir tobulą meistriškumą“, o 2007 m. – PEN / Saulo Bellow premiją už nuopelnus Amerikos grožinei literatūrai. Ši premija teikiama rašytojams, kurių „pasiekimai per ilgą karjerą... vertinami kaip pati iškiliausia Amerikos literatūra“.

Ph. Rothas – vienintelis autorius, kurio kūryba dar jam gyvam esant išsamiai pristatyta Amerikos bibliotekos leidiniuose. Paskutinį iš aštuonių autoriaus kūrybos tomų planuojama išleisti 2013 m.