Romanas „Sesė“ – didžiausias 1996 m. įvykis lenkų literatūroje. Knygos tiražas išnyko per savaitę. Apie ją diskutuojama iki šiol.
Jei neturite pakankamai drąsos – nė neatsiverskite šios knygos. Tai tikra Pandoros skrynia. Autorė drastiškai sujungia seniausių mitų, Biblijos ir psichoanalizės motyvus ir atkuria šiuolaikinio žmogaus iniciacijos dramą.
Užvertę paskutinį puslapį suprasite, kad buvote atsidūrę netoli mirties paslapčių. Tai metafizinis trileris apie baimę, apie tai, kaip ji užvaldo ir sunaikina žmogų.
„Sesė“ veda pakraščiu bedugnės, kurios negali užpildyti nei antropologija, nei metafizika. Čia gali padėti tik naujas mitas. Małgorzata Saramonowicz jį kuria mums pateikdama šį tą daugiau nei sukrečiantis pasakojimas. „Sesė“ – tai nauja teologija, nauja erezija.
Nenuostabu, kad tokios kaip ji degė ant laužų.
Filosofijos profesoriaus Jakubo žmona Marija guli ligoninėje. Ji nejuda, nereaguoja į aplinką – atrodytų, kad miega. Tik kad tas miegas labai jau panašus į komą. Medikai negali to paaiškinti, negali surasti fizinių priežasčių ir tegali pasakyti, kad priežastys psichinės, kad jos slypi kažkur Marijos galvoje. Be to, ji laukiasi. Gydytojai ragina Jakubą apsispręsti – abortas suteiktų galimybę išgelbėti Marijos gyvybę. Priešingu atveju negarantuojama nieko. Tačiau Jakubas nesiryžta priimti sprendimo – mirties nuosprendžio savo kūdikui, jis kabinasi už menkiausio vities šiaudelio ir mano, kad, sugebėjęs išsiaiškinti, kodėl Marija pateko į tokią būseną, galės ją išbudinti ir išsaugoti abi gyvybes. Jis nežino, kokios paslaptys slypi jo žmonos praeityje, jis nežino, su kuo pradeda žaidimą, net neįsivaizduoja, kaip tai pakeis jo paties gyvenimą…
Perskaičius šią knygą pirmą kartą, pasakiau: „Kas per baisybės, visiška nesąmonė“ - ir nukišau į lentyną. Atsitiktinai paėmus į rankas po metų, atsiverčiau, pradėjau skaityti - ir nepadėjau, kol neperskaičiau iki pabaigos. Šįkart nebepasakiau, kad tai nesąmonė. Taip, tai gana baisi knyga. Sukrečianti, jei įsijausi į tai, apie ką rašoma. Priverčianti susimąstyti apie žmogaus sąmonės užkaborius ir juose besislepiančias baimes. Apie tai, kiek mažai mes galbūt žinome apie savo egzistenziją ir vietą pasaulyje, kaip ribotai gyvename ir matome tik mažą apšviestą erdvę aplink save. Erdvę, kurią mums leista matyti ir kurią laikome normalia. Ir apie tai, kaip greitai galima išslysti iš to „normalaus“ gyvenimo rėmų ir atsidurti neapšviestoje rato pusėje, iš kurios žiūrint viskas galbūt atrodys kitaip.
Galima pasakyti, kad veiksmas knygoje vyksta trim lygmenimis. Ojektyvusis veiksmas – tai Jakubo ieškojimai, siekiant surasti žmonos būsenos priežastį. Pradžioje tai panašu į klaidžiojimą tamsoje, kol jis užtinka dalelytę pėdsako ir pradeda sekti juo. Tačiau vargu, ar jam lemta suprasti viską. Kiti du lygmenys subjektyvūs – viena vertus, tai Marijos balsas, jos monologas arba pokalbiai su vyru ir tais, kurie ją nuolat stebi. Gulėdama savo visiško nejudrumo būsenoje, ji kovoja už save, už savo negimusio kūdikio likimą. Tik tai, ko ji trokšta sau ir jam, nebūtinai yra gyvenimas. Kitas „balsas už kadro“, kaip jį galima pavadinti – tai Marijos sargai, esantys šalia jos visą laiką. Tie, kurie vadina ją savo Sese. Nematomi, visur esantys jos kankintojai, kontroliuojantys veiksmą, sekantys ir komentuojantys Jakubo veiksmus, įtikinėjantys ir baudžiantys – ar pajėgs jiems kas nors pasipriešinti?..
Sunku aprėpti visas knygos idėjas ar tiksliai ją apibūdinti. Galima būtų nuspręsti, kad tai siaubo romanas (ir gana įtaigus - perskaičius jį, mano meilė visiems padarams, turintiems šešias kojas, tikrai nepadidėjo) arba priskirti mistikos žanrui. Ne ką mažiau galima teigti, kad tai psichonalitinis veikalas, nagrinėjantis vaikystės traumas ir jų poveikį žmogaus psichikai jo tolesniame gyvenime. Galų gale galima į jį žiūrėti kaip į eretišką kūrinį, skelbiantį teorijas, keičiančias visas priimtas pasaulio sandaros tezes, tiksliau verčiančias į jas pažiūrėti nauju kampu. Bet kokiu atveju, abejingų palikti jis neturėtų.
