Juodoji evangelija

„Dvi lygiagretės privataus geležinkelio linijos, kertančios Tokijo apylinkes, eina per Musasino lygumą. Perpildyta sostinė kiekvienais metais paglemžia vis naujus pakraščius, todėl elektriniuose traukiniuose gausu žmonių, ypač rytais ir po dienos darbo. Vis dėlto palei šį kelią yra ir nuošalių vietelių, kurios, tiesa, neatrodo visai dykos, bet dar nevirto ir judriomis gyvenvietėmis. Čia gali pamatyti ir pavėsingus ąžuolynus, ir klevų giraites, pro kurias kur ne kur supilkuoja senas kaimo kelias. O šalia kaimo trobelių tūnančių giraičių gilumoj, išaugo šiuolaikiniai kelių aukštų gyvenamieji namai – sename Musasino peizaže įmantriai įsiperpia naujojo Tokijo gabalėliai...“

Autorius Macumoto Seitio (Kiocharu) gimė 1909 m. Japonijoj, Fukuokos prefektūroj. Baigęs mokyklą, Macumoto dirbo tipografijos darbininku, o 1943 m. jį mobilizavo į armiją, kur jis tarnavo kareiviu sanitariniame batalione. Rašyti pradėjo vėlai, sulaukęs 40 m. Pirmas jo literatūrinis kūrinys buvo istorinė apysaka su kriminaliniu siužetu „Sago banknotai“, o 1952 m. už knygą „Dienoraštis, rastas Kokure“ jam buvo suteiktas aukščiausias literatūrinis apdovanojimas – XX a. japonų literatūros klasiko Akutagavos vardo premija. Nuo to laiko Macumoto Seitio parašė daugiau kaip 40 knygų, tarp jų „Povandeninė srovė“, „Taškai ir linijos“ ir „Juodoji evangelija“.

Lietuvių kalba Macumoto Seitio knygos leidžiamos pirmą kartą.