Japonų moteriškosios estetikos klasika. Sei Shōnagon (apie 966-1017) „Priegalvio knyga“ pasirodė paskutiniame dešimtojo amžiaus dešimtmetyje, Hejano epochoje (794-1185), japonų kultūros klestėjimo metu. Nors baigta dar 1002 m., „Priegalvio knyga“ japonams ir šiandien yra kalbos grynumo pavyzdys ir iškiliausias literatūros perlas, parašytas džiuihicu stiliumi. Išvertus paraidžiui, džiuihicu reiškia sekti teptuką. Kitaip tariant – aprašyti viską, ką sugalvoji, ką pamatai, pasikliauti tik širdimi. Japonai suvokia, jog viskas, kas supa žmogų turi gilią prasmę ir neturi likti nepastebėta. Užrašyti netikėtą mintį ar prisiminimą, aprašyti buities sceną ar rimtus pamąstymus apie gyvenimą, apie žmones, rašyti lengvai, neprisiverčiant, tarsi poeziją – štai kas yra džiuihicu.
Tikrasias imperatorienės Sadako rūmų damos Sei Shonagon vardas – Kiyohara Nagiko. Apie jos gyvenimą žinoma nedaug. Fiziniu grožiu neišsiskyrusi moteris buvo išsilavinusi, sąmojinga, inteligentiška, todėl turėjo nemažai priešų. “Priegalvio knygoje” jausmų daug: gyvybingumą keičia liūdesys, protrūkį – nutylėjimas. Knyga moko matyti ir jausti vienu metu.
1996-aisiais pagal ją režisierius Peteris Greenaway’us pastatė filmą tuo pačiu pavadinimu, kuriame vaidina kino žvaigždės Vivian Wu ir Ewanas McGregoras.
Knygos subtilumas pribloškia. Autorė sugeba taip dailiai aprašyti žmones, paukščius, medžius ir bet ką kitą, kad prieš akis matai vaizdą. “Mielas žemuoges valgantis vaikiukas” (p. 69). “Garnys labai bjaurus, jo akys piktos ir iš viso jame nieko nėra patrauklaus. Bet juk pasakė poetas: “Šioje Jurugio girioje net garnys vienas neužmiega, ieško sau draugės…” (p. 67).
Ir kas šiais literatūrinės bliatstvos laikais galėtų taip parašyti: “Jeigu tu išgirsti ar pamatai ką nors nuostabaus, jau niekada nebebūsi tam abejingas, net medžiams, gėlėms ar vabzdžiams” (p. 66).