Kaukų draustinis

K. D. Simak (Saimeko) knygoje Žemė - mokslininkų ir įvairių galaktikos tautų atstovų buveinė. Čia viskas labai persipynę. Jau pirmosios eilutės nuteikia skaityti techninę mokslinę fantastiką: kalbama apie persikėlimus erdvėje. Tačiau vėliau iš kosmoso platybių nusileidi į žaliuojančią Žemę, kurioje gyvena ir mažoji tauta - fantasy herojai: laumės, troliai, kaukai, banšės. Tokio SF (mokslinės fantastikos) ir F (fantasy) persipynimo, tiesą sakant, neteko niekur kitur skaityti. Nesu didelis F gerbėjas, bet šioje knygoje abiejų fantastikos krypčių pasaulis tiesiog įstabus. Na kur kitur pamatyti tokį vaizdą: sugedęs autolėkis nukrenta laimių pievelėje, o reaktyvinio variklio gedimo priežastis - trolių užkeikimai? Romano siužetas įdomus ir intriguojantis: materijos siųstuvu namo grįžęs antgamtinių reiškinių profesorius Piteris Maksvelas sužino, kad jis... jau yra grįžęs. Išnarplioti antrininko pasirodymo, paslaptingosios krištolinės planetos paskirtį ir bei dar daugybė kitų klausimų profesoriui padeda jo bičiuliai. Vienas jų - neandartalietis, laiko mašina perkeltas į tolimąją ateitį. Raizgant klausimų bei atsakymų, slaptų intrigų kamuolį paaiškėja daug nuostabių dalykų. Siužeto vingiai tokie nenuspėjami, kad net antrą kartą skaitydamas šią knygą iki paskutinių jos eilučių nebuvau tikras, kaip pasibaigs istorija. Be abejo, žinojau viena - gale manęs lauks happy end'as. Skaitant romaną negali atsistebėti rašytojo talentu. Ateities žemėje jis įkomponuoja XIX amžiaus uostų smuklių dvasia dvelkiančias užeigas ir čia pat rašo apie technikso stebūklus: judančias autostradas, laiko mašinas...