Skyrybų kambariai

Kadangi už pirmąjį savo romaną („Vilkų marti“, 2003) V. Šoblinskaitė gavo literatūrinę Žemaitės premiją, galima tikėtis, kad antrasis irgi pretenduos į premiją, skiriamą už aktualių problemų raišką ir skausmingą personažų tarpusavio santykių narpliojimą. Ir tai bus kur kas svarbesnis žingsnis autorės literatūrinėje karjeroje, nes Žemaitės premija skiriama, kiek pamenu, bene tik už kaimo ir kaimo žmogaus vaizdavimą, kuris buvo tapęs tokiu nesunkiu ir išbandytu literatūriniu metodu, kad tą kaimo žmogų vaizdavo kas norėjo ir kaip norėjo. Dabar tai padaryti darosi vis sunkiau, nes kaimietis – jau ne žavus patriarchališkas seneliukas su šiaudine skrybėle, kurį dar kartais išvysti laidoje „Gero ūpo“, jis kartais primena Transilvanijos ir kitų laukinių kraštų legendų veikėjus, tik, žinoma, vykstant visuotinei globalizacijai, yra kur kas šiuolaikiškesnis.

Taigi palikusi nuošaly „kaimišką“ (ir tuo metu gana populiarų) sakmiškumą, pelniusį „Vilkų marčiai“ sėkmę, V. Šoblinskaitė griebiasi skaudžios ir slidžios temos – Kotrynos Kreivytės ir jos vaikų, sugyventų su skirtingais vyrais, istorijų pasakojimo. Pasak autorės, „vaikai, negalintys pasirinkti tėvo nei motinos, už jų abiejų padarytas nuodėmes atkenčia su kaupu“. Anot Biblijos, kentėti už tėvų nuodėmes vaikai turėtų iki septintosios kartos. Labai džiaugiuosi, kad autorei pasirodė gana ir vienos. Ir taip jau esame melancholikų tauta – o jei dar sužinosime, kad kenčiame už savo protėvių nuodėmes nuo žalvario amžiaus, nebesinorės net romanų skaityti. Tik ar verta taip kankintis? Juk kiekviename kaime, ogi ir mieste, rasi tokią Kotryną, gal net ne vieną. Ir jų vaikų likimai labai nevienodi. Ne visi kenčia. Ne visi atperka svetimas nuodėmes – ką paskui darysi su savomis?.. O štai teiginys, kad dorovė nepriklauso nuo santvarkos – šiuo atveju turimas omeny sovietmetis, – man pasirodė abejotinas. Daugelį šio laiko grimasų, kurias autorė vaizdingai perteikia savo plunksna, mums paliko praėjęs laikas, totalitarizmo amžius, įkūnijęs panieką ir abejingumą žmogaus gyvybei, laisvei ir saugumui. Taip pat – ir šeimos institucijai. Vaikui ir seneliui. Vienas iš jų buvo traktuojamas kaip „šviežias“ gamybinis ir ideologinis vienetas, kitas – kaip pasenęs ir nurašytas. Užtat nereikėtų nustebti, kad Kotrynos vaikų santykiai tokie komplikuoti – savo dukrų nenori pažinti tikrieji (dabar įprasta sakyti – biologiniai) tėvai, o iš degradavusių „socialinių“ ne ką tepeši („alkašai“!), dukrų vyrai – kažkokie „nestabilūs“ (vienas – lyrinis tenoras, kitas – „tik prašalaitis, eržilas“!), dar ir kraujomaiša įpinama... atsidūsti žmogus beskaitydamas, bet ką padarysi. Jeigu Dievo nėra, viskas galima. Trūksta tėvo institucijos: sistema, visų mūsų Tėvu padariusi pasipūtėlį paranoiką, iš esmės paliko mus visus betėvius, našlaičius.

Šiaip jau gerai, kad V. Šoblinskaitės romanas toks – paprastas, nepretenzingas, galbūt šitaip lengviau išreikšti savo idėjas, suformuoti knygos koncepciją. Pagaliau – galbūt tai knyga, skirta skaitymo malonumui. Tokių dabar reta. O jeigu kur nors suabejoji autorės intencijomis – tai irgi gerai, nes abejonių nekeliančios knygos gana įtartinos.