Tai ne tik sukrečiantis dokumentas, bet ir viena iš geriausių lietuvių prozos knygų. Skaudus asmeninis patyrimas čia virsta ironišku, groteskišku pasakojimu. Ironiškas jau pats knygos pavadinimas – „mirties fabrikas“ vadinamas poetišku dievų mišku. Koncentracijos stovykla pateikiama kaip absurdiško pasaulio modelis. Knygoje gausu kultūrologinių pamąstymų apie civilizacijos situaciją. Stoiška laikysena absurdo akivaizdoje šią knygą priartina prie egzistencializmo literatūros. Stalininiai funkcionieriai apkaltino knygą „cinišku šaipymusi iš vokiečių grobikų aukų“ ir neleido jos publikuoti. Pirmą kartą ji išėjo tik praėjus dešimtmečiui po autoriaus mirties – 1957 metais.