Šviesos valdovas

Bet kokia pakankamai išsivysčiusi technologija yra neatskiriama nuo magijos. Ši Arturo Klarko mintis turbūt labiausiai tinka apibūdinti Roger Zelazny romaną „Šviesos valdovas“.

Dar 1967 metais pirmą kartą išleistas anglų kalba, o 1968 m. apdovanotas Hugo premija ir nominuotas prestižiniam apdovanojimui Nebula kaip geriausias romanas, šiemet pasirodė lietuvių kalba.

„Šviesos valdove“ pasakojama apie kolonistus iš Indijos, atkeliavusius į kitą planetą ir ten pradėjusius kurti savo miestus. Pasitelkiant technologijas pirmieji kolonistai išmoko perkelti savo „sielą“ į kitus kūnus ir tokiomis reinkarnacijomis tapo tiesiog nemirtingi. Be to, sustiprinę savo kūnus ir turėdami modernius ginklus, jie įgavo dieviškų galių.

Taip naujoje planetoje pirmieji kolonistai sukūrė kastų sistemą ir savo Hinduizmo versiją, taip pavergdami vėlesnes žmonių kartas ir beveik išnaikindami vietinius gyventojus, kuriuos vadino demonais.

„Šviesos valdovą“ pavadinčiau filosofine moksline fantastika, kurioje bandoma parodyti, kas nutiktų, jei žmogus galėtų, pasitelkdamas technologijas, tapti visagaliu. Romane pasakojama, kaip „dievai“ stabdo žmonijos technologinį progresą, kad jiems nebūtų įmanoma pasipriešinti ir prieš tai sukyla Samas arba Buda.

Romano siužetas sukasi apie dievų ir Budos konfliktą. Pastarasis stengiasi susilpninti jų galią ir padėti žmonėms išbristi iš dirbtinai primestų technologinių viduramžių. Buda piktinasi, kad dievai naikina spausdinimo presus ir kitas technologines naujoves, neva dėl to, kad žmonės nepasiruošę, nors iš tikro tik stengiasi ginti savo visagalybę.

Knygos siužetas tikrai originalus, tačiau prieš pradedant jį skaityti, reikalingas kontekstas. Kitu atveju, bent jau man, pirmieji penkiasdešimt puslapių buvo apskritai sunkiai suprantami. Kurį laiką nesupratau, ar skaitau maginę fantastiką apie tikrus dievus, ar mokslinę fantastiką. Chaoso įneša ir tai, kad sunku susigaudyti tarp laiko linijų. R. Zelazny nesistengia nuosekliai papasakoti istorijos, jis tiesiog įmeta skaitytoją į pasaulį, kur mistiniai pirmieji save laiko dievais ir verčia rinkti priešistorę po gabalėlį.

Būtent toks pasakojimo stilius dalį skaitytojų, neabejoju, atbaido jau po pirmųjų puslapių, tačiau tie, kurie knygos nepaleidžia iš rankų, tikrai bus apdovanoti puikia istorija.

Kita knygos stiprybė yra Hinduizmas. Turiu pripažinti, kad apie šią religiją išmanau tik tiek, kiek buvo mokoma mokyklos istorijos pamokose, tačiau knyga atrodo profesionaliai sudėliota, naudojami įvairiausi religijos mitai, visas dievų panteonas, daugybė nuorodų į kastų sistemą ir t.t.

Apibendrinant, „Šviesos valdovas“ priverčia susimąstyti: o kaip elgčiausi pats, jeigu įgyčiau dieviškų galių? Ar stočiau į Budos pusę vardan žmonijos, ar visgi paskelbčiau save dievu ar pusdieviu ir toliau engčiau likusią žmonijos dalį? Ne veltui šis romanas sulaukė pasaulinio pripažinimo.