Tai buvome mes
Nahida sutinka Masudą tą vakarą, kai ji su šeima švenčia įstojusi į universitetą studijuoti medicinos. Abu aštuoniolikmečiai. Vaikinas papasakoja tikįs laisve ir tuo, kad senąją sistemą reikia sugriauti. Nahidai kova už laisvę virsta naivia svajone. Revoliucija užklumpa juos tarsi meteorų lietus.
Tą dieną, kai viskas pasikeis, Nahida pasiduoda jaunėlės sesers Nuros maldavimams ir leidžia jai eiti kartu. Tačiau įvykiai ima rutuliotis daug pavojingiau ir žiauriau, nei galėjai įsivaizduoti, ir Nahida akimirką paleidžia sesers ranką. Tai paženklins visa, kas įvyks paskui.
Pasiskolinę pinigų ir įsigiję padirbtus pasus jaunuoliai pabėga į Švediją. Dėl savęs ir kad dukra turėtų ateitį.
Po trisdešimties metų moteris pilna pykčio — ant savo ligos, medikų, gyvenimo, suaugusios dukters. Tačiau į pasaulį netrukus ateis anūkė. Gimsta nauja viltis. Gal vis dėlto viskas ne veltui?
Golnaz Hashemzadeh Bonde stilius labai lakoniškas, vyrauja trumpi sakiniai. Visgi tai tik privalumas, nes tokiu būdu ji sukuria tokią nežmonišką įtampą, kad vietomis nuo jausmų antplūdžio net oda šiurpsta. G.H. Bonde rašymo maniera primena senovinę persų dainą, kur susipina viskas: džiaugsmas, skausmas, sielvartas, meilė ir, žinoma, neslopstantis ilgesys.
Dagens Nyheter
Nepamirštama kelionė žmogaus gyvenimu. Golnaz Hashemzadeh Bonde be galo įtaigiai perteikia žmogaus sielos gelmes su visais jai būdingais išgyvenimais. Trumpi, įtaigūs sakiniai — tarsi sproginėjančios emocijos.
Göteborgs-Posten
Autorė kaip mozaiką dėlioja ir su įtampa piešia pagrindinės veikėjos portretą, atskleidžia visą jos jausmų paletę ir nepalieka abejingo.
Express
Emociškai siužetas vystomas pašėlusiu greičiu, vienas puslapis veja kitą, įtampa neslūgsta... Golnaz Hashemzadeh Bonde rašo taip, lyg ši istorija būtų svarbesnė už bet kokias kitas. Skaičiau ją lyg užhipnotizuota.
Aftonbladet
