Tikėkimės geriausio

2009-ieji, Stokholmas
Trisdešimtmetė Karolina nepriklausoma ir pasimetusi širdies reikaluose. Vakarėliuose /
megsta šokti viena. Tačiau tą vakarą netikėtai šalia atsiduria Akselis - mažakalbis, kiek gunktelėjęs, didelėmis akimis ir kreiva šypsena. Daugiau jie nebeišsiskiria.
2014 iej. Stokholmas
Gegužė, Karolinai krūtimi maitinant kūdikį, nuo Akselio ateina elektroninis laiškas. Jame šis tarytum iš giedro dangaus surašęs slaptažodžius ir kitus svarbius dalykus - jeigu mirtų. Laišką jis užbaigia paprastai: „Tikėkimės geriausio!" Karolina sunerumsta, paskui susierzina:
tik jis geba elgtis taip beatodairiškai ir be sentimentų, beveik maniakiškai realistiškai. Spalį Akselis miršta.
Dviejuose susipinančiuose persiklojančio laiko pasakojimuose autorė skausmingai atvirai ir
jautriai pasakoja asmeninę meilės ir netekties, aistros ir ilgesio, džiaugsmo ir nenumaldomo
kaltės jausmo istoriją. Mikroskopiškai tiksliai atkuria audringą judvejų su Akseliu
meilės pradzią, kasienybę auginant kūdikį, intensyvius ir dažnai įtemptus santykius, netiketą Akselio mirtį ir gyvenimą po jos, bandant ištverti tuštumą, rasti jėgų motinystei
ir susitaikymui. Tai mylinčios moters laiškas mirusiam vyrui - nuoširdus, nepagražintas,
drąsiai kalbantis apie įvairiausias meilės ir liūdesio formas - todėl toks apvalantis ir tikras.