Ana Karenina (II tomai)

Ką naujo galima pasakyti apie klasiką? Veikiausiai, pagrindinė priežastis, kodėl apie klasiką nepasakoma nieko naujo yra ta, kad imantis šios užduoties, net labiausiai vertinami literatūros kritikai kartoja jau išsakytas mintis.
Tai ar vis dar galima apie klasiką pasakyti ką nors naujo? Neturėdamas jokio noro nei perdėm liaupsinti, nei kritikuoti, imuosi užduoties, nušviesti kiekvienam knygų mylėtojui žinomą, pastaruoju metu Alma Littera leidyklos dar sykį perleistą rusų literatūros deimantą – Levo Tolstojaus „Aną Kareniną“.

Kad ši knyga buvo svarus įvykis veik kiekvieno, kuris ją perskaitė, žmogaus gyvenime, galima neabejoti. Tokios knygos abejingus palieka retai.

Šiame romane mane stebino daugybė dalykų, kurie tapo „nebemadingi“ nūdienos literatų tarpe. Levas Tolstojus kažkada prisipažino, kad perteikti tik gryną tikrovę, nėra pagrindinis jo tikslas. Jam kur kas svarbiau skleisti šviesą, meilę ir grožį, nesvarbu – vaizduojant liūdnus ar džiugius dalykus.

„Ana Karenina“ pradedama tikrai „klasikine“ šeimynine istorija. Stepano Arkadjičiaus Oblonskio neištikimybė žmonai Doli, išlenda kaip yla iš maišo (šiais laikais tai būtų priskirta muilo operų žanrui) ir žaviajam Stivai tenka suktis iš susidariusios keblios situacijos, vėliau brolį gelbsti nuostabioji Ana, taip, taip, tai pagrindinė veikėja – Ana Karenina. Antroji, romano – „Ana Karenina“ dalis, kažkuo primena ilgą epilogą, arba tai, kas dažniausiai vyksta, kai pasaka baigiasi. Kai du žmonės jau kartu, kai jų meilė jau gali nevaržomai liepsnoti, ateina apmąstymų, pasvėrimų ir dvejonių metas. Kai įkarštis atvėsta, ta, iš pirmo žvilgsnio, tobula meilė, tampa daug trūkumu turinčiu „dalyku“. Ana ir Vronskis – kartu. Jie sulaukia savo kūdikio gimimo, apskritai, šioje dalyje jau nėra to degančio ir skaitytoją kaitinančio įvykių srauto, taip stipriai nešusio, nuo pirmosios dalies vidurio. Gyvenimas tęsiasi net ir tada, kai neįmanomi dalykai virsta įmanomais, bet kaina, kurią turi sumokėti Ana, už tai, kad išvyko į užsienį neišsituokusi, su svetimu vyru, palikusi sūnų, tokia didelė, jog sveriant visus „už“ ir „prieš“ svarstyklės niekada iki galo nenusvyra į vieną pusę. Karenina ima abejoti Vronskiu, kurio elgesys pasikeitė. O galbūt tik jai taip atrodo. Tačiau išsvajota laimė, pasirodo esanti iliuzija. Jei meilė yra iliuzija, ar šiame pasaulyje gali būti kas nors tikra?

Tikra veikiausiai yra vieno iš svarbiausių personų – Levino gyvenimas. Šis kaimo žmogus gyvena ne taip, kaip norėtų, bet taip, kaip reikia. Ir ką gi, jis laimingas, nes galiausiai dar ir atranda tikėjimą, Dievą. Ši romano vieta bjauri, bet labai tikroviška. Laimi ne meilė, bet beveidžiai žmonės, ne jausmai, o jų nebuvimas, žodžiu, viskas taip ir turėjo būti. Koks moralas? Mažiau mylėk, ilgiau gyvensi? Ne viskas čia taip paprasta, juolab, kad kiekvienoje žvaigždėje yra juodų dėmių.
Levino istorija yra priešprieša Anos Kareninos tragedijai. Tokie, kaip Levinas – pilka masė. Gal kažkas nesutiks su mano nuomone, bet skaitant jo ir Kiti (jo žmonos) dialogus, darosi juokinga, vėliau graudu, o galiausiai, nesinori jų ir skaityti. Tai gero žmogaus tipas, žmogaus, kuris visada žino, kaip reikia gyventi, nes niekada negyvena (jei tikėsime S.Žižeku - mes gyvenam tik tada, kai rizikuojam, rizikos Levino gyvenime nėra). Romano pabaiga, taip pat klasikinė (Jacko Londono „Martinas Idenas“, Oskaro Wilde‘o „Doriano Grėjaus portretas“ ir daugelis kitų klasikinių romanų) baigiasi tragiška savižudybe. Šioje vietoje, galima padiskutuoti – kaip turėjo pasielgti Ana Karenina, kad būtų gyvenusi ilgai ir laimingai. Pirmas variantas – likusi ištikima savo vyrui – neįmanoma misija. Antras variantas – gyvenusi su vyru ir slapta susitikinėjusi su Vronskiu – nieko gero. Trečias variantas - ? Ar kas nors galėtų pasakyti, kaip reikėjo gyventi Anai? Pats romano tragizmas ir išryškėja tame, kad visi keliai, kuriais galėjo žengti pagrindinė veikėja, atrodė neatnešantys laimės. Kas tai – likimas? Ji pasirinko meilę, patį pražūtingiausią kelią – ir už kelias jos akimirkas sumokėjo gyvybe. Kodėl Ana Karenina, kaip literatūrinis personažas taip žavi skaitytojus? Nes išties, tikrame gyvenime tokių moterų sunku sutikti – paaukojančių viską, kad galėtų būti su mylimuoju. Sakysite, iš kur tu žinai?
Nežinau, tiesiog nė vienos tokios moters nepažįstu. Tokios, kaip Ana Karenina. O jūs pažįstat? Ne? Tada paimkite į rankas „Aną Kareniną“ ir susipažinkite.