Karas ir taika (2 dalis)

Tik parašytas romanas "Karas ir taika" sukėlė daugybę ginčų, didžiulį, iki šiol neatslūgusį susidomėjimą (svarbiausios interpretacijos čia apžvelgiamos). Genialus Tolstojaus veikalas neretai suprantamas kaip tiesioginė, tobula gyvenimo raiška ir dažnai lyginamas su organizmu, natūraliai manifestuojančiu save nenutrūkstamu gyvybės ir mirties ciklu (Tolstojus sąmoningai laužė kanonus ir nenorėjo kūrinio fabulos riboti veikėjų mirties ar gimimo faktu). Šilbajoris visgi knygos tekstą laiko pasaulio matymo ir perteikimo kalba modeliu, puikiai organizuotu ir sustyguotu, savo giliomis metaforomis, sąšaukomis ir pasikartojimais artimu poezijai. Jis skiria tris naratyvo lygmenis: istorinio romano; pasakojimo, kuriame išgalvoti charakteriai veikia tarp tikrų istorijos įvykių bei personažų; paties autoriaus filosofinių pažiūrų - apie istoriją, apsprestumą, laisvą valią - skaidos. Daug dėmesio skiriama kūrimo procesui: nušviečiamas kontekstas - rašytojo brendimas, jo patirties - pozityvios ir negatyvios, - knygoje atsiveriančios kaip aibė vidinių patirčių, susidarymas; betarpiškos išraiškos (pasaulio matymas "svetimo" ar "tik savo" akimis) ieškojimas; literatūrinių bei mokslinių įtakų laukas. Romano personažų - tiek istorinių, tiek fiktyvių - vidinio pasaulio universumo sukūrimas yra sudėtingiausias kūrinio sluoksnis ir jam skiriamas svarbiausias dėmesys. Preciziška ir nepaprastai įžvalgi Šilbajorio studija atveria daugybę matymo perspektyvų ir naujų išgyvenimo dimensijų. Be abejonės, Tolstojaus knyga - fenomenalus reiškinys, drąsus, originalus ir sunkiai suvokiamas "nesusipratimas", mįslė. Jai įminti reikia gerų teorinių žinių ir specialaus, menine intuicija apdovanoto talento. Lietuvių skaitytojui ilgą laiką buvo žinoma daugmaž vienpusė "Karo ir taikos" traktuotė. Šilbajorio knyga, kurioje sutelktos daugiametės mokslininko įžvalgos, XX amžiaus kritinių metodologijų įdirbis ir neabejotina meilė nagrinėjamam objektui, leidžia naujai ir šviežiai susitikti su Tolstojaus šedevru.