Trylikos istorija
Malonumų ir egoizmo religija pavergė trylika vyrų, ir jie atkūrė Jėzaus draugiją, tarnaujančią velniui. Tai buvo baisu ir didinga. Buvo sudaryta sutartis, ir ši bendrija gyvavo kaip tik todėl, kad atrodė, nieku būdu negalėjo gyvuoti. Taigi buvo Paryžiuje trylika brolių, atsidavusių vienas kitam kūnu ir siela; žmonėse jie dėjosi nepažįstami; tačiau vakarais susirinkdavo kaip suokalbininkai ir tuomet neslapstė nuo kits kito jokios minties, Visi lygiomis dalimis naudojosi turtais, prilygstančiais Kalnų Senio turtams; jų kojos buvo visuose salonuose, rankos visuose seifuose, alkūnės gatvėje, galvos ant visų pagalvių, jie be jokio sąžinės graužimo tenkino visus savo užgaidus. Jiems neįsakinėjo joks vadas, ir nė vienas jų negalėjo užgrobti valdžios; pirmenybė buvo teikiama tik tam, kuris karščiau už kitus degdavo kokia nors aistra, kuris labiau už kitus būdavo reikalingas paramos. Tai buvo trylika karalių-trylika teisėjų ir budelių, kurie, įsigiję sparnus, sklendė visuomenėje nuo viršaus ligi apačios ir nesiteikė joje būti kuo nors, nes buvo visagaliai. Jeigu autorius sužinos, kodėl jie atsisakė valdžios, jis apie tai papasakos. Dabar jau jam galima pradėti tris šios istorijos epizodus, kurie autorių labiausiai sužavėjo paryžietišku savo detalių aromatu ir įstabiais kontrastais.
