„Skausmo ministerija“ - romanas apie pabėgėlius, iš buvusios Jugoslavijos išvykusius ne savo noru. Pagrindinė romano veikėja, universiteto dėstytoja, buvo priversta išvykti iš Tėvynės, nes jos vyras - serbas. Amsterdame jų keliai išsiskiria, ji universitete dėsto jugoslavų literatūrą - literatūrą šalies, kurios nebėra, dėsto studentams, irgi pabėgusiems iš buvusios Jugoslavijos. Romanas apie išgyvenimus, kuriuos tenka patirti dėstant dalyką, netekusį prasmės. Ką apie visa tai mano studentai, dėstytojos bendraamžiai? Ar jiems būtina išsaugoti prisiminimus apie buvusią Tėvynę? O gal jie jau susitaikė su netektimis, susirado vietą po saule ir stengiasi pamiršti nemalonius išgyvenimus?