“Valentina“ - tai garsus prieškario laikų meilės romanas, susilaukęs didelio literatūrologų ir skaitytojų pripažinimo, vadintas netgi epochiniu veikalu, „lietuvių dvasios sintetiniu paveikslu“, gretintas su chrestomatiniais pasaulio literatūros kūriniais, kaip antai Goethes „Jaunojo Verterio kančios“, „Hermanas ir Dorotėja“, Hamsuno „Viktorija“. Kūrinyje nėra ryškių įvykių grandinės, kuri betarpiškai liestų veikėjus ir būtų su jais susijusi, taip pat ir veikėjai neįtakoja romano įvykių eigos, tačiau čia visas dėmesys skiriamas jausminiam veikėjų santykiavimui su daugybe reiškinių iš karto. Išryškėja ypač gilus ir rafinuotas A. Vaičiulaičio žmogaus savojo “aš“ pajautimas, į kurį, atrodo, sutelpa visas aplinkinis pasaulis.