Noriu būti gyvenimo dalininkas

Ši poeto Alvydo Valentos knyga – ne eilės ir ne proza. Poetas pasuko į publicistiką, palietė rimtą ir skaudžią temą. Rinkinio paantraštė – „Etiudai apie neįgaliųjų reabilitaciją ir integraciją“. Ši knyga yra tarsi tiltas, jungiantis du pasaulius: sveikųjų ir neįgaliųjų. Vienas svarbiausių knygos tikslų – apibendrinti negalias turinčių žmonių patirtį. Kad sudomintų ne tik specifinį, siaurą žmonių ratą, autorius pateikia daug ištraukų iš įvairių užsienio bei lietuvių autorių knygų, straipsnių, seminaruose skaitytų pranešimų. Duodama neįgaliųjų grožinės literatūros pavyzdžių, atsiminimų ištraukų, pasakojimų, kaip neįgalieji nugali save, prisitaiko prie visuomenės.

Autorius tikisi, kad kai kurie tekstai sudomins istorikus, kultūrologus, kitų humanitarinių ir socialinių sričių atstovus.

Daugiausia vietos, apie ketvirtadalį knygos, rinktinėje skirta aklumui. Autorius teisinasi: „...tai, ką geriausiai pažįsti, ką pats visą gyvenimą „nešiojiesi“, apie tai geriausiai gali ir rašyti“. Šiai negaliai skirtame skyriuje apžvelgiama aklumo istorija, aklųjų sąjūdis Lietuvoje. Pateikiami pačių aklųjų pasakojimai, prisiminimai, įdomesni gyvenimo atvejai – kaip stiprinama valia gyventi ir jaustis visaverčiu žmogumi, grūdinama tvirtybė. Regintiesiems pateikiama patarimų, kaip elgtis ir bendrauti su neregiu, kad jo netrikdytum ir neįžeistum, kad būtų jauku ir jam, ir su juo bendraujančiam sveikajam. Aptariama ir silpnaregystės problema – Lietuvoje vis daugėja silpnaregių.

Panašiu principu kalbama ir apie kurčiuosius, cukriniu diabetu, cerebraliniu paralyžiumi bei inkstų ligomis sergančius. Antroje knygos dalyje aptariamas neįgaliųjų žmonių gyvenimas bendruomenėje, įsidarbinimo problemos.

Neįgalieji provokuoja mus. „Baimė užkerta kelią mums juos pažinti, o žinių stoka teikia mūsų destruktyviai vaizduotei daugiau erdvės. Tad mes slepiame juos, užuot nukreipę šviesą į savo pačių nukrypimus“ (Annos Bak, Karlo Grunevaldo „Globa“).