Dezertyras

Ukrainiečių rašytojas Andrejus Valentinovas (tikroji pavardė Šmaljko) - Charkovo Nacionalinio Universiteto istorijos dėstytojas (beje, išsireikalavęs iš katedros vedėjo, jog universitete būtų įvestas privalomas Lietuvos istorijos kursas). Tad nieko keisto, jog ir antroji jo gyvenimo pusė - literatūrinė - taip pat susijusi su istorija. Būtent jo kūriniai paskatino literatūrologus išrasti naują terminą - kriptoistorija, kitaip sakant - slaptoji istorija, tokia, kokia ji galėjo būti. Autoriaus kūriniai - puikiu stiliumi parašyti, patrauklūs istoriniai-nuotykiniai romanai. Tačiau yra vienas "bet". "Bet" - tai fantastikos elementas, išlendantis, it yla iš maišo, pačiose netikėčiausiose vietose. Taigi: 1793-ieji, Paryžius. Revoliucija. Laisvė, Lygybė, Brolybė. Visuotinė paprastos liaudies pergalės šventė. Ir nepailstanti giljotina. Kasdien Paryžiaus aikštėse nemaža žmonių atsisveikina su savo galvomis. Tačiau kai kurios aukos sugrįžta… Kas jas veda? Kodėl jos neranda ramybės po mirties? Iš lėto, tarsi gerame detektyve, autorius kelia skraistę, dengiančią šią paslaptį. Pagrindinis romano herojus atsipeikėja mūšio lauke. Kariai, aptikę jį, visą užlietą krauju, kreipiasi į jį kaip į kažkokį "poną Šaljė". Herojus supranta, kad tai ne jo vardas, kad jį supainiojo su visai kitu žmogumi, tačiau jis negali prisiminti savo vardo. Neprisimena beveik nieko, kas būtų susiję su juo pačiu. Netikrojo "Šaljė" galvoje sukasi tik keli žodžiai: "Paryžius… Mėlynasis ciferblatas…" Ką tai reiškia, jis nežino. Jam, tarsi gimusiam iš naujo tai vienintelis siūlelis, vedantis link jo praeities. Tad "Šaljė" nusprendžia timptelėti už šio siūlo galo, tikėdamasis išvynioti visą jį gaubiančios paslapties kamuolį… Perpasakoti visą siužetą tikrai neverta, pasakysiu tik tiek, kad nuo šios knygos tikrai sunku atsitraukti - autorius visą laiką meistriškai išlaiko įtampą. Netgi jei jums nelabai patiks fantastiškoji romano linija, tai tikrai bus įdomu paskaityti apie Prancūzijos revoliuciją, apie jos vadovus - Dantoną, Robespjerą. Nežinia, kaip tai pavyksta A.Valentinovui, tačiau XVIII-ojo amžiaus revoliucionieriai labai primena XX-ojo pradžios bolševikus. Dvi Didžiosios Revoliucijos - Dvi Didžiosios Klaidos?